Nuoskauda – tai puikybės bei nemokėjimo bendrauti padarinys?

Skaudu? Na, o kaipgi kitaip?! Arba jūs pats užsimąstęs siurbtelėjote per karštos kavos. Ir tuojau pat supykote: ant savęs, ant kavos ir ant viso pasaulio. Kuo čia dar galima stebėtis…

Nors nuoskaudos jausmas labai dažnas ir jį patiria kiekvienas žmogus, būtina suprasti nuoskaudos keliamą žalą ir pasiduoti šiam jausmui kaip įmanoma rečiau. Kaip atsiranda nuoskauda ir kodėl ji taip smarkiai paveikia žmogų?

Nieko niekuo neįmanoma įskaudinti!

Žmogus pats priima sprendimą – įsižeisti jam ar neįsižeisti. Dauguma atvejų jis, be abejo, supyksta: o kaipgi kitaip reaguoti į įžeidžią viršininko pastabą, kaip kitaip vertinti mylimą žmogų, kai jis jus palieka ir išeina pas kitą, jūsų nuomone, mažiau už jus vertą žmogų, kaip dar kitaip išreikšti pasauliui savo nepasitenkinimą menku pragyvenimo lygiu?

Įsižeisdami suaugusieji atrodo šiek tiek juokingi ir tampa panašūs į lopšelio-darželio vaikus, kurie demonstruodami nuoskaudas bei liedami gausias ašaras siekia aplinkinių dėmesio.

Ko gali pasiekti žmogus, seniai išaugęs iš tokio amžiaus, bet nesiliovęs pykti dėl kiekvienos dingsties? O juk jis įsiskaudina rimtai. Ir tuo pat metu tiki, kad šis jausmas jam padės gyvenime?

1. Jis nesuvokia, kad nuoskauda – tai destruktyvus jausmas, trukdantis jo asmenybės vystymuisi. Besiskaudinantys žmonės niekada nepasiekia sėkmės nė vienoje gyvenimo srityje.

2. Jeigu nuoskaudą įsileidi į savo sielą ir leidi joje keroti, ji tampa pagrindiniu pojūčiu, kuris neleidžia vystytis kitiems jausmams. Ir nuoskauda pradės naikinti visus dorybingus žmogaus polėkius, kurių taip reikia asmenybės raidai.

3. Nuoskauda – tai pagrindinis trukdys siekiant bet kokių tikslų.

Junkitės prie mūsų Facebooke

ir

sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Nuoskauda – tai net ir fiziškai pasireiškiančių ligų priežastis.

Jūs dar suvokiate, kaip tai rimta?!

Visų nuoskaudų pagrindas – mūsų nerealizuoti lūkesčiai ir nepamatuoti troškimai.

Bendraudami su artimais žmonėmis, kuriems nesate abejingi, jūs nuolatos ko nors laukiate ir tikitės: štai mama nupirks lėlę (bet nenupirko); mano vaikinas šiandien anksčiau baigs darbą ir mes kartu eisime į kavinę (bet jis to nepadarė ir mes nenuėjome); mano sūnus idealiai išmoks anglų kalbą ir įstos į pačios prestižiškiausios aukštosios mokyklos prestižiškiausią fakultetą (bet jis taip gerai nesimokė ir neįstojo, pasirodo, jis labiau nori gydyti gyvūnus). Na, ir prasideda: nuoskaudos atsiranda lygioje vietoje, galima sakyti, iš jūsų fantazijų, ir beriate priekaištus artimiesiems bei giminaičiams kaip iš gausybės rago, o šie net nesupranta, kur iš esmės problema, ir pradeda jaustis kalti dėl jūsų išsigalvotos „nelaimės“.

Šitaip besiskaudinantis žmogus naikina ne tik patį save, bet ir artimiesiems įteigia destruktyvius bei žalojančius jausmus.

Kad nuoskauda nesugriautų jūsų pasaulio, planų, jūsų asmenybės, būtina išmokti transformuoti šį negatyvų jausmą į pozityvią sėkmės energiją:

1. Paleiskite nuoskaudą, išsilaisvinkite iš jos gniaužtų. Jeigu jaučiate pyktį konkrečiam žmogui arba žmonėms, atleiskite ir bet kuriuo jums įmanomu būdu leiskite jiems suprasti, kad ant jų nebepykstate, o laikote juos savo gyvenimo mokytojais: parašykite jiems apie tai, išsiųskite sms žinutę, paskambinkite.

Jeigu jie nenori jūsų matyti nei girdėti arba jeigu jūs pats nenorite jų matyti, pasinaudokite vizualizacijos metodu, – labai aiškiai įsivaizduokite žmogų, kuriam jūs atleidžiate, ir kiek galėdami nuoširdžiau bei su meile ištarkite atleidimo frazę. Atleiskite ne iš reikalo, o iš visos širdies.

2. Stenkitės neįsileisti nuoskaudų giliai į savo širdį. Atsiribokite nuo nemalonių jums situacijų bei žmonių. Atminkite, kad įskaudinti bei agresyvūs žmonės – tai energiniai vampyrai, provokuojantys jus kontaktuoti, kad pasimaitintų jūsų šviežia energija. Nesuteikite jiems tokios progos.

3. Nedarykite staigių judesių siekdami savo tikslo. Jeigu ir turite kokių konkrečių norų (tapti turtingu, mylimu žmogumi), artėkite prie jų labai pamažu ir atsargiai, nešvaistykite savo energijos nuoskaudoms (ak, šiandien nepavyko), o po truputį siekite rezonanso su savo norimu dalyku, būkite ramūs, o ne perdėtai suinteresuoti (jeigu tuoj pat to negausiu, tai tiesiog negalėsiu toliau gyventi).

Antraip žmogus supranta, kad jam nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo, apsigręžia, supyksta ant gyvenimo, ant savęs, ant Visatos, kuri jam neva nepadėjo, ir liaujasi stengęsis, o tai savo ruožtu reiškia, kad jis nustoja toliau vystęsis.

4. Liaukitės tikėtis iš aplinkinių pageidaujamo elgesio, kokių nors teigiamų, jūsų supratimu, permainų čia pat ir tuoj pat. Atminkite, kad Visatoje galioje principas: „Niekas niekam nieko neskolingas“.

Nuoskauda – tai puikybės ir nemokėjimo bendrauti padarinys. Neteisingas savęs aukštinimas priverčia žmogų laikyti save aukštesne būtybe: aš pats gražiausias, aš pats protingiausias, aš pats sėkmingiausias. O Visata ir kiti žmonės laiko jį įprastu žmogumi.

Viršininkas peikia jį už pavėlavimą kaip ir bet kurį kitą darbuotoją, mylima mergina jį palieka dėl kito, nes jaučiasi nusivylusi juo kaip asmenybe. „Aukštesnioji būtybė“ nesuvokia, kodėl jį, tokį idealų, nepakankamai aukštai vertina, ir pradeda gintis nuo pasaulio atsitverdama nuoskaudos pojūčiu.

Tačiau net ir labiausiai paniręs į puikybę bei kankinamas nuoskaudų žmogus tebegali transformuoti savo destruktyvias emocijas į kūrybingą energiją. Tai įmanoma padaryti tiesiog nuoširdžiai atleidžiant.

Atleiskite aplinkiniams, atleiskite visiems, kurie arti jūsų arba toli, visiems gyviesiems ir mirusiesiems, jeigu jie kuo nors jus įskaudino.

Bet svarbiausia – atleiskite sau!

Statistika skelbia, kad dauguma žmonių daugiausia nuoskaudų turi sau: galėjau padaryti, bet nepadariau, galėjau pasakyti, bet nutylėjau, jeigu anuomet būčiau pasielgęs kitaip, dabar gal gyvenimas būtų kitaip susiklostęs.

Nekaupkite nuoskaudų, o jeigu jau esate jų prikaupę, galite paversti jas asmeniniam augimui reikalinga energija. Ir nesvarbu, kiek jums metų, – visada galite pasakyti: „Aš buvau neteisus, bet aš sau atleidžiu ir suteikiu galimybę siekti tikslų, kurių esu vertas!“