Neįkainojama lietuvio patirtis Zimbabvėje: skurdžioje šalyje išmoko svarbiausią gyvenimo pamoką

Nors gyvenimo sąlygos šioje Afrikos šalyje itin prastos, atmosferos, kuri tvyro Zimbabvėje, turėtų pasimokyti ne viena Europos šalis.

„Važiuodamas gatvėmis matai trobeles, lūšnas, kuriose net nebeįsivaizduotume, kad jose galėtų gyventi žmonės.

Ir nors daug vietinių gyvena nepritekliuje, negali nepastebėti šypsenų. Prieini prie čiaupo, piliesi stiklinę vandens, išgeri ją ir supranti, kokį turtą mes čia Lietuvoje turime.

Ten matai, kaip žmonės tiesiog iš žemės gilumų bando pumpuoti vandenį, tas vanduo, aišku, nėra tinkamas gerti.

Tada supranti, kokie mes turtingi“, – LNK laidoje „Bus visko“ kalbėjo A. Vareika.

Būdamas Zimbabvėje Arminas išgirdo ir jam pačiam labai artimą frazę: „Atiduok grąžą savo bendruomenei“. „Jeigu man bent kruopele pasisekė, turiu daugiau, papildomą pinigą kišenėje, turiu grąžinti“, – sako A. Vareika.

Augęs šeimoje, kurioje buvo diegiama vertybė padėti kitiems, o tik po to žiūrėti savo interesų, Arminas gyveno su šia idėja, o po viešnagės Afrikoje noras dalytis tik dar labiau sustiprėjo.

Kartu su Amerikos lietuvių Kazickų šeimos fondu, kuris skyrė dešimtis milijonų dolerių remdamas įvairiausias iniciatyvas, Arminas tęsia socialinę veiklą čia, Lietuvoje, kurią pavadino „Jaunimas gali“.

Vienas iš projektų skirtas socialinę atskirtį patiriantiems vaikams – tai Zimbabvėje matyta programa, kurią jie atvežė ir į Lietuvą.

Pagrindinis jos tikslas – skatinti aktyvų, produktyvų ir sveiką Lietuvos jaunimo gyvenimo būdą bei ugdyti jų įgūdžius, būtinus sėkmingam gyvenimui.

„Jeigu tu pasakysi jaunam žmogui, kad ateik, mes tave išmokysim geriau gyventi, tikrai nieko nesužavėsi, niekas nenorės pas tave ateiti ir būti. Bet mes kaip priemonę pasitelkėme sportą.

Ugdome čempiono įgūdžius, pasitikėjimą savimi, atsakomybę, humoro jausmą.“

Arminas ne tik organizuoja įvairiausias stovyklas jaunimui, bet ir itin daug dėmesio skiria savo gimtam miesteliui, kurį kasmet paverčia vis didesniu traukos centru.

Norėdamas duoti grąžos savo gimtam Pasvalio kraštui, kasmet organizuoja vidurvasario šventę, kuri jau virto ir festivaliu, pritraukiančiu tūkstančius dalyvių iš kitų Lietuvos miestų.

Vyras džiaugiasi, kad ši šventė iš namų išvilioja net močiutes, kurios savo kiemo nebuvo palikusios net keletą metų.

„Regionuose gyvenantys nebegali pasiekti tų galimybių, kurios yra Vilniuje ar Kaune. Bet.

Kai viename iš mūsų festivalių į vidurvasario šventę atvyko koncertuoti Liudas Mikalauskas, viena draugė atėjo ir sako – žinai, mano močiutė, kuriai yra 93 metai, niekur nebuvo išvykusi iš namų gal jau 5 metus, bet šiandien ji yra čia, šventėje, sėdi pirmoje eilėje, braukia ašarą.

Ir tai yra priežastis, kodėl mes tai darome.

Priartiname kultūrą, renginius, žmones, žymius žmones, kad jie papasakotų savo istoriją, kad jų dainų būtų galima paklausyti gyvai. L. Mikalauskas močiutei įteikia gėlę, pasipila džiaugsmo ašaros, ir tu supranti, kad tai yra tikrai tai, ko žmonėms trūksta ir reikia.“