Milijonai būdų gyventi. Uganda

Tai die­na, ku­pi­na is­to­ri­jos, įpras­min­ta mi­li­jonų mo­terų, drąsiai žen­gian­čių į prie­kį, ko­vo­jan­čių už ly­gias tei­ses. Dau­ge­ly­je ša­lių ši die­na – na­cio­na­linė šventė. Tai su­vo­kiau žy­giuo­da­ma mar­šo rit­mu nuo­sta­bio­je ša­ly­je – Ugan­do­je. Nors Mo­ters die­na ką tik pra­ėjo, norė­čiau pa­kvies­ti vi­sus meilę ir ly­gia­ver­tiš­kumą švęsti kas­dien.

Ry­tas Ugan­dos kai­me

Kie­me šluo­ja. Sa­vo ry­tinę giesmę vis kar­to­ja gai­dys, jo pa­vyzd­žiu pa­se­ka ir ki­ti kai­mo paukš­čiai. At­mer­kiu akis ir pa­ma­tau Li­di­jos šyp­seną. Gre­ti­mo­je lo­vo­je po tink­lu nuo uodų pa­si­slėpu­si ma­no „se­suo“, draugė ir ko­legė iš Ugan­dos – vi­sa­da švy­tin­ti, vi­sa­da ge­ros nuo­tai­kos.

Net šitą ankstų ir be ga­lo karštą rytą.

„Su Mo­ters die­na!“ – pla­čia šyp­se­na vei­de pa­svei­ki­na ma­ne, iš­len­da iš po ją slėpu­sio tink­le­lio ir sto­ja­si ieš­ko­ti su­knelės.

„Ir ta­ve, mie­lo­ji!“ – at­sa­kau šypsodamasi, len­du iš po sa­vo­jo tink­lo, o ta­da – praus­tis.

Ap­sis­to­jau vie­tinė­je šei­mo­je, Kit­gum kai­me­ly­je, Ugan­dos šiau­rinė­je da­ly­je. Praė­jus me­tams nuo sa­va­no­rystės Gam­bi­jo­je vėl nu­sprend­žiau ke­liau­ti į Af­ri­kos že­myną, tik šį kartą – į ry­tinę jo dalį. Smal­su vėl pa­gy­ven­ti vie­tinė­je šei­mo­je, at­ras­ti pa­na­šumų, at­kreip­ti dėmesį į sa­vitą kultūrą. Af­ri­ka – tai ne ša­lis, o did­žiu­lis že­my­nas, ku­ria­me la­bai daug skir­tingų kultūrų.

Ma­ne vi­sa­da la­bai ža­vi gy­ve­ni­mas kai­me, to kai­mo bui­tis. Pri­si­pi­lu ki­birą van­dens ir už­si­da­rau „du­šo kam­ba­ry­je“ ry­ti­niam prau­si­mui­si. Ki­taip nei Gam­bi­jo­je, kur prau­siau­si tie­siog po dan­gu­mi, šįkart tu­riu vi­sišką pri­va­tumą. Van­denį se­miu puo­de­liu, pi­lu ant savęs, iš­si­mui­li­nu.

Nup­lau­nu ki­tu puo­de­liu. Pro ma­žytį lan­gelį pra­si­skver­bian­ti švie­sa ap­švie­čia už­tek­ti­nai, kad ma­ty­čiau, kur slaps­to­si nykš­čio dyd­žio ta­ra­ko­nai. Kartą vieną ta­ra­koną rankš­luos­čiu už­si­me­čiau ant savęs. Ne­bu­vo ma­lo­nu, ta­čiau da­bar tai ke­lia šyp­seną.

Su­si­ruo­šus išei­nu lau­kan pus­ry­čiau­ti. Pus­ry­čius ga­mi­na Su­za­na – 13-os metų paauglė, ne­se­niai at­si­kraus­čiu­si iš Ugan­dos pa­sie­nio. Mūsų „ma­ma“ ją pri­glaudė sa­ky­da­ma, „jei neap­sis­totų pas ma­ne, da­bar ji tik­riau­siai lauktų­si ir pla­nuotų iš­tekė­ti“.

De­ja, to­kia rea­lybė Ugan­do­je: net pusė mo­kyk­li­nio am­žiaus mer­ginų nėra baigusios pagrindinės mokyklos, o 4 iš 5 ne­bai­gia vi­du­rinės mo­kyk­los. Su­za­na šiuo me­tu taip pat ne­si­mo­ko, tad pa­de­da bui­ti­niuo­se dar­buo­se – ga­mi­na val­gy­ti, plau­na in­dus, skal­bia rūbus, va­lo.

Ne­ži­nau, kaip jaus­tis, nes ji vi­sa­da mus pa­si­tin­ka su pus­ry­čiais ir daž­nai pa­ruo­šia va­ka­rienę. Ta­čiau mūsų nuo­sta­bios globė­jos dėka Su­za­na galės lan­ky­ti siu­vi­mo kur­sus, o juos bai­gu­si įgis spe­cia­lybę ir galės iš­lai­ky­ti sa­ve.

Su­za­na mums pa­da­ro Ro­lex – tai su­kti­niai iš Cha­pa­ti (bly­nas iš miltų ir van­dens) ir kiau­ši­nienės. Jie gardūs, val­go­me už­si­ger­da­mos šil­ta ar­ba­ta. O jau ne­tru­kus au­to­bu­siu­ku su ki­tais sa­va­no­riais ke­liau­ja­me į Ko­vo 8-osios šventę. Ne­ži­no­me, ko tikė­tis, ta ne­ži­no­mybė jau­di­na.

Vėluo­jan­ti šventė ir šo­kiai

At­vy­kus į vietą, kur turėtų pra­si­dėti mar­šas, ma­to­me tik ke­letą žmo­nių. Vi­du­je nu­si­šyp­sau – juk Gam­bi­jo­je ma­žai kas pai­so tiks­laus lai­ko, at­si­pa­lai­duo­ju ir ste­biu pa­si­me­tu­sius ko­man­dos na­rius. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad reikės palūkė­ti bent va­landėlę, per ku­rią galė­siu šne­ku­čiuo­tis su drau­gais ir leis­ti įvy­kiams tekė­ti sa­va va­ga...

Po va­landėlės pa­si­girs­ta garsūs būgnai ir lyg ne­ži­nia iš kur plūste­li žmonės. Mo­te­rys – bliz­gan­čio­mis puoš­nio­mis su­knelė­mis, tra­di­ci­niais si­jo­nais ar marš­kinė­liais su or­ga­ni­za­cijų pa­va­di­ni­mais.

Vy­rai – ne­ši­ni būgnais ir ki­tais inst­ru­men­tais. Vai­kai – links­mi, pa­dūkę, drąsūs, šo­kan­tys, dai­nuo­jan­tys. Pir­mi žy­giuo­ja mar­šo mu­zi­kan­tai. Jų dik­tuo­jamu rit­mu žy­giuo­ja ir būriai žmo­nių, tarp jų – ir mes. Pla­čiai šyp­so­da­mie­si žy­giuo­jam už mo­te­ris, už jų ly­gias tei­ses.

Žings­nis po žings­nio – ir mes jau vie­to­je, kur kėdės išdės­ty­tos pus­lan­kiu prie­š sceną. Gau­na­me nu­ro­dymą sėsti į cent­rinę dalį. Ren­gi­nys pra­de­da­mas dvie­m kal­bo­mis – vie­ti­ne ir anglų. Sve­čiai kvie­čia­mi pa­si­sa­ky­ti, pa­svei­kin­ti ir pa­gerb­ti mo­te­ris.

Po va­landėlės kalbų pa­si­girs­ta gar­si mu­zi­ka, žmonės po tru­putį bu­ria­si prie­ky­je. Tryp­ti ma­žais žings­ne­liais ir ju­din­ti klu­bus pri­si­jun­gia vis dau­giau žmo­nių. Li­di­ja grie­bia ma­ne už ran­kos ir įsi­tem­pia į būrį.

Padrą­sin­ta be­si­šyp­san­čių mo­terų ban­dau šok­ti kaip jos – smulkūs žings­ne­liai, grei­tas rit­mas ir did­žiau­sias dėme­sys klu­bams – kad ir kur būčiau, ma­ne ža­vi šo­kių sa­vi­tu­mas ir per juos at­si­skleid­žian­ti kultū­ra. 

Taip pat vi­sa­da ver­ti­nu bend­ruo­menės at­vi­rumą šo­kio rit­me – vie­tinės ne­pažįs­ta­mos mo­te­rys šyp­so­si, no­riai de­monst­ruo­ja šo­kio ju­de­sius. Iš­nyks­ta bar­je­rai, at­si­ran­da vie­nybė ir su­pra­ti­mas, jog vi­si esa­me vie­na di­delė šei­ma.

Mo­te­riš­ki po­kal­biai po žvaigždė­mis

Nu­vargę po dau­gybės šo­kių ir kalbų va­žiuo­ja­me na­mo.  Su Li­di­ja ei­na­me tie­siai į „vir­tuvę“. Tai tra­di­ci­nis af­ri­kie­tiš­kas „hut“ – na­me­lis, ku­ria­me prie puo­dų šį kartą sėdi mūsų globė­ja.

Jau tre­čia die­na kai­me nėra elekt­ros, tad na­me­lis ap­švies­tas silp­nu saulės ba­te­rijų švies­tu­vu. Net­ru­kus į lėkštes de­da­mas mais­tas – sald­žio­sios bulvės ir ma­no mėgsta­mas žemės rie­šutų pa­da­žas.

Ty­lo­je su­val­go­me maistą ir iš­si­ne­ša­me nu­pintą ki­limą į lauką. Kie­mas – mūsų mėgsta­miau­sia bend­ra­vi­mo erdvė, tad kar­tu su ma­ma ir Li­di­ja su­gu­la­me ant šio ki­li­mo, žvel­gia­me į be ga­lo ryškų žvaigžd­žių taką ir pra­de­da­me kalbė­tis apie mo­te­ris, jų as­me­ni­nes pa­tir­tis ir iššū­kius gy­ve­nant šio­je vi­suo­menė­je.

Apie nuo­lat pa­ti­riamą ne­ly­gybę, mer­gai­čių iššū­kius mo­kyk­lo­je, nuo vai­kystės at­lie­kamą sunkų darbą šei­mo­je, sek­sua­linį ir fi­zinį smurtą, ne­darbą, ne­pri­pa­ži­nimą ir  dau­gelį kitų skaud­žių temų.

Tiek ma­ma, tiek Li­di­ja yra la­bai vy­ku­sios pa­sa­ko­to­jos. Paskęs­tu ne­įtikė­tinų is­to­rijų sūku­ry­je ir kar­tais ne­be­ži­nau, ar tikė­ti vis­kuo, kas sa­ko­ma. Ža­viuo­si jų stip­ry­be ir pa­sie­ki­mais, jų no­ru ir pa­stan­go­mis pa­dėti ki­toms mo­te­rims, mer­gaitėms.

Štai čia gu­liu po žvaigždė­mis ir tris mėne­sius ge­riu įsta­bias is­to­ri­jas iš be ga­lo ger­biamų, įkve­pian­čių ir my­limų mo­terų, ku­rias va­di­nu sa­vo se­se­ri­mi ir ma­ma.

Te­gu kovą kei­čia meilė

Net da­bar, ra­šant šį ra­šinį,  pa­gal­vo­ju – o gal aš vi­sa tai sap­na­vau? Pri­si­mi­ni­mus ga­li­me su­si­kur­ti, ta­čiau nuo­trau­kos – jos ne­me­luo­ja. Ši die­na Ugan­do­je ir tų mo­terų pa­sa­ko­ji­mai pa­keitė ma­no po­žiūrį į Ko­vo 8-ąją ir ap­skri­tai į iššū­kius, su ku­riais su­si­du­ria mo­te­rys.

Tai die­na, skir­ta pa­drąsin­ti, pa­gerb­ti mo­te­ris, at­švęsti jų pa­sie­ki­mus tiek eko­no­minė­je, tiek so­cia­linė­je erdvė­je. Kad anū­kams galė­tu­me tik is­to­ri­jas pa­sa­ko­ti, jog kaž­ka­da mo­te­rys ko­vo­jo dėl ly­gių tei­sių į mokslą, darbą, sau­gumą, į pri­pa­ži­nimą.

Švęski­me ne tik Ko­vo 8-ąją, bet ir kiek­vieną dieną – už gy­ve­nimą, pa­remtą ne ko­va ir var­žy­bo­mis, o mei­le ir vie­nas ki­to pa­lai­ky­mu.

Ačiū, kad ke­lia­vo­te su ma­ni­mi.