Meilė budistų vienuolio akimis

Apie didelę širdį

Jeigu ištirpinsime saujelę druskos vandens stiklinėje, tai vandens bus neįmanoma gerti. O jeigu išbarstysime tą druską į upę, tai iš jos ir toliau bus galima semti vandenį maistui, prausimuisi ir gėrimui. Upė yra neaprėpiama, ji turi savybę priimti, apkabinti ir transformuoti.

Jeigu širdis maža, tai sugebėjimas suprasti ir įsijausti į kitą būna ribotas, ir mes kenčiame. Mes negalime priimti kitų netobulumo ir reikalaujame , kad jie pasikeistų. Bet kai mūsų širdis tampa didesnė, tie patys dalykai jau nebeverčia mūsų kentėti. Atsiranda daugiau supratimo ir sugebėjimo įsijausti, mes galime atverti kitiems savo glėbį. Mes priimame juos tokius, kokie yra, ir tada jiems atsiranda šansas pasikeisti.

Apie neegzistuojančias ribas

Tikrai giliuose santykiuose išnyksta riba tarp jūsų ir kito žmogaus. Jis – tai jūs, o jūs – tai jis. Jūsų kančia – jo kančia. Kai jūs suvokiate savo kentėjimą, tai padedate mylimam žmogui kentėti mažiau. Kentėjimas ir laimė daugiau nebeatrodo jums individualūs, asmeniniai dalykai. Tai, kas vyksta su mylimu žmogumi, vyksta ir su jumis.

Tai, kas vyksta su jumis, vyksta ir su mylimu žmogumi. Tikroje meilėje jau nebėra atskyrimo ar diskriminacijos. Jo laimė – tai jūsų laimė. Jūsų kančia – tai jo kančia. Jūs daugiau nebegalite sakyti: „Tai – tavo problema“.

Budistas© Pixabay.com

Apie meilės esmę

Gilios meilės esmė yra sugebėti pasiūlyti laimę. Jūs galite tapti šviesos spinduliu kitam žmogui. Neįmanoma pasiūlyti laimės kam nors kitam, kol patys jos neišgyvenate. Todėl pastatykite savo viduje jaukų namą, priimdami save, mokydamiesi mylėti ir gydyti save. Praktikuokite sąmoningumą, kad kurtumėte laimės bei džiaugsmo momentus ir jais įkrautumėte save.

Tada jūs turėsite, ką pasiūlyti kitam žmogui. Kai mes maitiname ir palaikome savo laimę, mes puoselėjame savo sugebėjimą mylėti. Štai kodėl mylėti, vadinasi, įvaldyti meną palaikyti savo laimę. Jeigu turite pakankamai supratimo ir meilės, tada kiekviena minutė – nesvarbu kaip ją praleidžiate: gamindami pusryčius, vairuodami automobilį, laistydami sodą ar darydami bet kokį kitą dienos darbą – gali būti džiaugsmo minutė.

Svetimų kančių supratimas – geriausia dovana, kurią jūs galite padovanoti kitam. Supratimas – dar vienas meilės vardas. Jeigu jūs nesuprantate, jūs negalite mylėti.

Apie tai, kaip mylėti

Dažnai mes įsimylime ne todėl, kad tikrai mylime ir suprantame savo aistros objektą, o kad atitrauktume save nuo asmeninių kančių – gyvenimo nesklandumų, nemalonių emocijų. Kai mokomės mylėti ir suprasti save ir nuoširdžiai užjausti save, tada galime iš tikrųjų mylėti ir suprasti kitą žmogų.

Mylėti nesuvokiant, kaip mes mylime, reiškia skaudinti kitą žmogų. Kad žinotume, kaip reikia mylėti, mes turime suprasti kitą. Kad suprastume, būtina klausyti.

Kuo daugiau jūs suprantate, tuo labiau mylite. Kuo daugiau mylite, tuo daugiau suprantate.

Jeigu mylite, turite sugebėti palengvinti mylimam žmogui jo kančias. Tai yra menas. Jeigu neįžvelgiate jo kančių šaknų, jūs negalite padėti, kaip gydytojas negali išgydyti ligos, jeigu nežino jos priežasties. Jums būtina suprasti mylimo žmogaus kančių priežastis, kad suteiktumėte palengvėjimą.

Kuo daugiau suprantate, tuo daugiau mylite. Kuo daugiau mylite, tuo daugiau suprantate. Tai yra dvi vienos realybės pusės. Sugebėjimas suprasti ir sugebėjimas mylėti iš esmės yra vienas ir tas pats.

Apie abipusį įsimylėjusiųjų ryšį

Dažnai sakydami „Aš myliu tave“ mes akcentuojame „Aš“, kuris myli, ir nesusimąstome apie pačią meilę, kurią siūlome – kiek ji yra gili.

Visa tai yra todėl, kad mes esame savo ego nelaisvėje. Mes laikome save kažkuo atskiru, tačiau pasaulyje neegzistuoja tokio dalyko kaip atskiras „Aš“.

Gėlė susideda iš visai negėlinių elementų – tokių kaip chlorofilas, saulės šviesa, vanduo. Jeigu pašalintume iš gėlės visus negėlinius elementus, iš jos nieko neliks. Gėlė negali būti pati savaime. Gėlė turi būti tik kartu su mumis, „įvykyje“ arba susijusioje būtyje. Taip pat ir žmogus.

Mes negalime egzistuoti patys vieni. Mes galime gyventi tik būtyje, kur viskas susiję. Aš susidedu tik iš ne savo elementų, tokių kaip žemė, saulė, tėvai, protėviai. Santykiuose, jeigu jūs sugebate įžvelgti susijusios būties prigimtį tarp jūsų ir mylimo žmogaus, jūs jaučiate, kad jo kančia yra jūsų asmeninė kančia, o jūsų laimė yra jo laimė. Taip suvokdami meilę, jūs kalbate ir veikiate kitaip. Tai savaime gali palengvinti daugybę kančių.