Mantas Wizard: nelabai tikiu spyriu į užpakalį

- Mantai, pokalbio pradžioje juokais pavadinai save namisėda.

- Aš tikrai mėgstu būti namie. Be galo myliu savo darbą, atiduodu žmonėms visą save, todėl geriausias poilsis man yra namuose. Nuvažiavęs į tėvų sodybą netoli Šilutės žiūriu į medžius, paukštelius ir nieko daugiau nereikia.

Arba savo bute patogiai įsitaisau su knyga rankose. Laikau save miesto žmogumi, mėgaujuosi Vilniaus senamiesčiu, pasivaikščiojimais jame su draugais.

  - O kokias knygas skaitai?

- Skaitymas man vienas didžiausių malonumų, daug investuoju į žinias, intelektą. Šiuo metu esu dar kartą paniręs į Karlo Gustavo Jungo raštus. Nevengiu atsiversti netgi populiariosios psichologijos knygų, kurias mano kolegos psichologai taip keikia (Šypsosi).

Karantino metu domėjausi koučingu, kognityvine, egzistencine psichoterapija. Sugebėjimus norėčiau pritaikyti įkvėpdamas kitus. Juk antrasis mano diplomas – psichologijos.

  - Kaip sėkmingai atlikti painiausius triukus stebint gausybei žiūrovų?

- Baimė man kausto kelius, kai užlipu į sceną. Matau tuos šimtus akių, kurios susmigusios į mane tarsi sakydamos – na, palinksmink mus.

Tuomet negalvoju apie tai, kaip bijau. Mąstau, kaip padovanoti džiaugsmą kitiems. Padeda.

  - Pritartum, kad baimė dažniausiai tik iliuzija?

- Tikrai. Baimė yra tik iliuzija. Bijome ne realių dalykų, o tų, kuriuos susikuriame galvoje. Ir paprastai gyvenime nutinka ne tai, ko bijojome, o ko nesitikėjome ir kam nesiruošėme.

Per dažnai svarstome, kodėl bijome, kada bijome, kaip nugalėti baimę. Kaip pozityviosios psichologijos atstovas manau, kad reikia kalbėti ne apie baimę, o apie drąsą.

Nes tai – viena pamatinių vertybių, aukštinta dar antikos laikais.

Drąsus žmogus buvo laikomas pavyzdžiu kitiems, Aristotelis tyrinėjo drąsą ir skirstė ją į rūšis.

Drąsa yra ryžtas veikti, ji suteikia galimybę augti kaip asmenybei, kovoti su sunkumais.

Todėl geriau mokytis tapti drąsesniu.

- Patartum daugiau galvoti apie malonumus?

- Man priimtina strategija ne bandyti ištrinti negatyvias emocijas, o siekti, kad pozityvių išgyvenimų būtų daugiau.

Mylėkime ir galvokime apie save. Kiekvieno žmogaus patirtis autentiška, todėl patys turime atsakyti į klausimą, kas mums teikia džiaugsmą, kokios vertybės svarbiausios.

Vieniems tai šeima, kitiems – draugai, pinigai. Ne be reikalo Delfų šventykloje užrašyta „Pažink save“.

  - O kokia vertybė svarbiausia tau?

- Man – laikas. Nes jis yra baigtinis resursas – nesusigrąžinsime. Žmonės dažnai nevertina laiko, iššvaisto galimybes, kurias suteikia gyvenimas. O jis gali būti toks įdomus ir gražus!

Mūsų protėviams buvo sunkiai pasiekiamas netgi paprasčiausias išsilavinimas. Naudokimės tuo, ką šiandien turime.

Mano laikas gana griežtai suskirstytas. Savaitgaliais būna daug pasirodymų, jų metu pavargstu emociškai, nes kiekvieną kartą lipdamas į sceną reikalauju iš savęs

maksimumo. Pirmadieniai ir antradieniai paprastai yra skirti tik man – jėgų atgavimui, tobulėjimui.

  - Kaip manai, kas kitiems trukdo būti veikliems? Gal reikia gero spyrio į užpakalį?

- Kalbant apie spyrį į užpakalį, aš juo nelabai tikiu. Jei tikrai nori batų, nusipirksi. Jei esi alkanas ar spiria į tualetą, niekas tavęs nuo šių dalykų nesulaikys.

Užsimanęs pamatyti mylimąją, nusipirksi gėlių ir stovėsi prie jos durų nors ir ketvirtą ryto.

Norint judėti į priekį, tenka kovoti su vidiniais demonais ir išoriniu spaudimu.

Pavyzdžiui, su tokiais klausimais: o ką tu, vaikeli, veiksi su šia profesija? Nemanau, kad reikia skrajoti padangėmis – į gyvenimą būtina žiūrėti realistiškai, bet atlaikyti aplinkos gniuždymą svarbu.

Sėkmingiausi dalykai gyvenime man nutiko tik palaikymo dėka. Aš rimtai kreipiuosi į tėvelius: negniuždykite vaikų, o padėkite jiems.

Nesvarbu, kuo jie norėtų būti – mašinų remontininkais, verslininkais, kirpėjais, teisininkais, menininkais – svarbiausia leisti realizuoti save ir tai darydamas vaikas bus geriausias, koks ji gali tapti.

Negaliu švaistytis diagnozėmis, tačiau norą judėti į priekį gali stabdyti ir depresija, o gal žmogus įstrigęs vietoje, kur negali augti, tobulėti.

Kartais gali trukdyti tinginystė, kartais perfekcionizmas: žinodamas, kad iš karto nepavyks, nieko nedarai išvis.

  - Mantai, tau svarbūs draugai?

- Jei norime keisti gyvenimą, pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį į žmones, kurie mus supa. Nes jie mus stipriai veikia. Esame sudėti iš visko, kas yra aplink mus.

Galiu bendrauti su skirtingais žmonėmis, bet mus sieja dvasinės vertybės. Aš – estetikos, miesto žmogus, bet turiu draugų, turinčių visai kitokių pomėgių – gyvenančių bohemoje, miške.

Labai gerai sutariu su tėvais, seneliais, nepaprastai juos gerbiu. Šie žmonės užima itin svarbią vietą mano gyvenime.

Apskritai turiu didžiulę pagarbą vyresniems žmonėms, autoritetams.

  - Ar yra tavo gyvenime vietos mistikai, ne tik protu paaiškinamoms iliuzijoms?

- Mistika turi kai ką bendro su psichologija ir filosofija – tai nepatikrinama empiriškai.

Skiriu didelį dėmesį mokslui, tačiau mes dar neišsiaiškinome visų sąmonės paslapčių, nekalbant apie pasąmonę. Žmogus neretai širdimi žino geriau nei protu.

Kolekcionuoju taro kortas, išmokau jų reikšmes per karantiną. Atsakymo „taip“ arba „ne“ jos nepateikia, turi simbolines reikšmes.

Per jas ir apmąstome situaciją, kuri mums rūpi. Mėgstu padėlioti kortas draugams. Vadinu tai nedideliu teatru apie žmogų, Ezopo pasakėčia, kuri gali priversti susimąstyti

ir pažvelgti kitu kampu, per naują prizmę į gyvenimą. Kortose kaip ir bet kokiame kitame kultūriniame pavelde yra užfiksuota žmonijos išmintis, pasaulėžiūra.

Jos padeda į gyvenimiškas situacijas pasinerti giliau ir jautriau.

  - Prieš pasirodymą atlieki gan neįprastą ritualą...

- Prieš pasirodymą vieni persižegnoja, kiti bučiuoja kryželį ar kitaip kviečiasi sėkmę: aš pasipurškiu mėgstamais kvepalais ir tada žengiu į sceną.

Kvepalus dievinu ir vis perku. Jie irgi priklauso magiškai dimensijai – kuria potyrius, traukia arba atstumia iki šleikštulio. Vieni mėgstamiausių mano turimų kvepalų – „Nevermore“.

Jiems duotas pavadinimas pagal vieną Edgaro Alano Poe eilėraštį. Taip pat mėgstu Serge Lutens kūrinius.

Beje, dar vienas dalykas, kuriam esu neabejingas – kostiumai. Jei važiuočiau į negyvenamą salą, pasiimčiau kvepalus ir vyrišką kostiumą.