Mamai duotas pažadas ir vienas sapnas pakeitė Katunskytę: gailiuosi tik vieno

Ar pokalbiai su mirusiuoju gali būti realūs, o gal tai tik mūsų noras, kad artimieji visada būtų šalia?

Galiausiai, ar verta pildyti mirusiam artimajam duotą pažadą, jai jo nebėra šalia? Prieš 9 mėnesius vienturtės dukters netekusi Nijolė Jagelavičienė atvirai pripažins, kad kasdien kalbasi su Agne Jagelavičiūte.

O vieno sapno metu Agnės ištarti žodžiai buvo didelė pagalba nepalūžti.

Šlagerių karalienės Vitalijos Katunskytės dukra Monika dalijosi labai panašiomis istorijomis – iš Anglijos į Lietuvą sugrįžusi ir vėl scenoje koncertuojanti Monika laidoje „Bučiuoju.

Rūta“ sakys – to tikrai nenorėjusi, bet pažadas mamai ir vienas sapnas pakeitė viską.

A. Jagelavičiūtės, panašu, kad niekam pristatyti net nereikia – be galo ryški, dievinama ir nekenčiama už tai, ko kiekvienas pavydėjo – laisvės pasakyti tai, ką kiti galvoja.

Po mėnesio jai būtų suėję 43-eji. „Ji viduje buvo trapi ir jai buvo sunkių akimirkų.

Kai kasdien tu sulauki dešimčių negražių, tiksliau, baisių, žinučių, tai ją tikrai paliesdavo“, – laidoje pripažins N. Jagelavičienė.

Nors vienos istorijos A. Jagelavičiūtės mama viešai nepasakojo, kalbant su laidos vedėja Rūta Mikelkevičiūte ji netyčia išsprūdo.

Tai – istorija, kuri pakeitė vienturtės dukters netekusios Nijolės gyvenimą. Ir nors skeptikų šia tema netrūksta, neuromokslininko Jokūbo Fišo pasakojimas LNK laidoje irgi nepaliks abejingų.

Medikas sako – mirties nėra, ir nekreipia dėmesio į savo kolegų vertinimus. Tai, kad kalbėti apie asmenines patirtis nėra lengva, sutiks ir kiti „Bučiuoju. Rūta“ dalyviai.

Štai Monika Katunskytė pasakoja po mirties kasdien jaučianti, kad jos mama visada yra šalia.

„Atrodo, kad ji man į nugarą kvėpuoja. Taip, aš irgi kiekvieną dieną ryte atsikėlusi pasisveikinu su mamyte nuotraukose, pagaunu save, kad kažką veikdama pastoviai kalbu su mama.

Sakau, mamyte, nepyk, perstatysiu baldus, padarysiu aną ar kitą, nes žinau, kad ji puoselėjo namus, juos be galo mylėjo“, – atvirai kalba M. Katunskytė.

Iš emigracijos Anglijoje po daugybės metų grįžusi Monika sako net negalinti patikėti, kad dabar lipa į sceną.

Ji to labai nenorėjo, tačiau viską pakeitė mamai duotas pažadas ir vienas sapnas.

„Bijojau, ar sugebėsiu išpildyti mamai duotą pažadą grįžti į sceną, grįžti į Lietuvą, nes ji to labai norėjo.

Po mamos mirties labai bijojau, ar sugebėsiu jį išpildyti, ar sugebėsiu lipti į sceną, daryti tą patį, ką ir ji, ar žmonės mane priims.

Tikrai to bijojau, – ašarų laidoje nesulaikiusi dalijosi Monika. – Visada užlipus ant scenos žinau, kad ji yra šalia“.

Laidoje ji papasakos apie vieną lemtingą sapną, kuris pakeitė planus, paskatino ją grįžti iš emigracijos.

Dabar Monika tai laiko kaip ženklą, kurį siuntė mama. Ypač, kad panašios jos abi kaip du vandens lašai.

„Tik vieno gailiuosi – reikėjo grįžti anksčiau“, – sako Monika. „To norėjau ir aš, tačiau žinote, kaip būna su mumis, emigrantais.

Atrodo, kad ką tik atvažiavai, o jau, žiūrėk, prabėgo 12 metų. Ir atrodo, kad dar vieni metai ir viskas.

Labai gaila, kad grįžti namo mane privertė mamos mirtis“, – atvirai sako Monika. Šokiruojančia istorija pasidalins ir Gargždų kultūros centro režisierė, renginių vedėja Kristina Kazlauskaitė-Kažukauskienė.

Jauna moteris išgyveno košmarišką patirtį – didelius skausmus, operaciją, insultą ir net klinikinę mirtį.

Net dvi minutes mirusia laikyta moteris dabar pasakoja, kad jos istorija prilygsta stebuklui.

„Medikai vėliau prisipažino nebesitikėję, kad mane pavyks atgaivinti. Klinikinė mirtis truko dvi minutes. Iki šio atsimenu tai, ką mačiau

. Nors niekada nedrįsau apie tai, kalbėti, nes žmonės gali visko pagalvoti. Tačiau atrodė, kad krentu į minkštą žemę, palaimą, atrodė, kad viskas, mano skausmai baigėsi.

Nieko panašaus gyvenime nesu patyrusi“, – stulbinančia istorija dalinsis moteris.

Naujas „Bučiuoju. Rūta“ sezonas – jau šį ketvirtadienio vakarą 20 val. per LNK.