Mama gamtoje: skatiname šeimas nebijoti „nepatogumo“ eiti su vaikais

Renginio „Ėjimas“ organizatoriams Indrė papasakojo apie iššūkius ir džiaugsmus žygiuose su vaikais bei pasidalijo patarimais, padėsiančiais mažiesiems sklandžiau įveikti kilometrus. 

Kas paskatino leistis į žygius su vaikais? 

Aš esu nuo seno aktyvus žmogus, myliu gamtą, mėgstu iššūkius ir savęs išbandymus. Gimus pirmajam vaikui, nesustojau, toliau viską derinau, jokia buitis mūsų „neištiko“.

Keliavome, žygiavome, iškylavome su palapinėmis, daug laiko praleisdavome miškuose, nes taip buvome įpratę. Tačiau atėjo laikas, kai sustojome, pradėjau studijuoti magistrą, laisvo laiko buvo vis mažiau.

Tuomet gimė antrasis vaikas, „pasigavome buitį“, o dar namo statybos ir įrengimas. Kai viskas aprimo, vidinė būsena darėsi vis neramesnė. Noras aktyviau gyventi vėl veržėsi per kraštus. 

Nusprendžiau, kad turiu vėl judėti. Juk gamta, žygiai, miškai yra neatsiejama mano dalis. O vaikai siekti tikslų mano gyvenime niekada netrukdė, viską galėjau daryti kartu su jais. Todėl žinoma ir į žygius jie buvo pilnai įtraukti.

Manau, kad daugiau laiko praleisdami gamtoje, žygiuodami, aktyviai leisdami laiką žmonės būtų kur kas laimingesni, mes pradedame nuo savęs, nuo savo vaikų, bandome jiems parodyti gamtos teikiamą naudą ir tikimės, kad paskatinsime kitas šeimas nebijoti to „nepatogumo“ eiti su vaikais.

Taip vadinu, nes eiti su vaikais yra gerokai sunkiau ir ilgiau. Bet nenuvertinkim mažųjų žygeivių, pasirodo jie gali įveikti labai daug.

O kas paskatino nuotykiais dalintis socialiniuose tinkluose? Ar mobilusis einant trukdo ar praturtina?

Nors ir anksčiau gyvenome aktyviai, pasidarydavome keletą nuotraukų, tačiau retai dalindavomės socialiniuose tinkluose. Mintis pradėti rašyti tinklaraštį kilo, norint save realizuoti kaip turinio kūrėją.

Taip pat parodyti kitiems, kad gimus vaikams niekas nesustoja. Jei kažkas ir stoja, tai tik mūsų mintys, apimtos nepagrįstų baimių. 

O mobilusis telefonas keliaujant labai trukdo! Ypač „operatoriui“, kuriam tenka įgyvendinti mano sugalvotas idėjas.

Manau, visi suprantame, kad gyvename skaitmeniniame amžiuje ir niekur nuo technologijų bėgti nereikia.

Reikia pasinaudoti  jų privalumais: žemėlapiai, maršrutai, lankytinos vietos, apžvalgos – visi šie aspektai yra didžiulis privalumas žygeiviams. Ir žinoma, be šios veiklos neturėčiau tiek nuotraukų ir filmukų su vaikais. Man tai labai svarbūs prisiminimai, į kuriuos galėsiu sugrįžti.  

Kaip ilgi žygiai veikia vaikus fiziškai ir emociškai?

Mūsų vaikus ėjimas vienareikšmiškai veikia tik teigiamai. Nepavyksta sugalvoti nei vieno neigiamo aspekto. Mūsų šešiametis yra labai aktyvus vaikas.

Namie gali stogą nunešti, todėl žygiai jam padeda išsikrauti, moko ištvermės, susikaupimo, ugdo kantrybę, nes išėjus ilgą žiedinį maršrutą privalėsi jį užbaigti. 

 Labai svarbus aspektas yra kūrybiškumas, vaikų vaizduotė. Susiradęs tinkamą pagalį, jis gali nueiti ir 20 km kurdamas įvairius scenarijus ir imituodamas scenas.

Nėra ekranų, atrakcijų, kurie savaime stimuliuoja vaikų smegenis. Gamtoje jie patys turi galvoti, įsivaizduoti, kurti.

Taip pat ugdo pasitikėjimą savimi, mažina stresą, didina atsparumą dirgikliams. Todėl eidami į žygius esame ramūs, kad vaikai tiek fiziškai, tiek emociškai grįš pasikrovę viso gėrio.

 Kaip tvarkotės su iššūkiais, kurie kyla žygiuojant su vaikais – nuovargis, „ožiavimaisi“ ar net tiesiog blogas oras? Kokių iššūkių kyla einant su kūdikiu? Gal yra „taisyklių“ ar triukų, apie kuriuos turėtų žinoti kiekvienas, į žygį besiruošiantis tėvas?

Iššūkių būna tikrai nemažai. Žinoma, kadangi reikia nešti kūdikį ir kitus reikalingus daiktus, tai ant nugaros visuomet nešamės papildomus 15–20 kilogramų.  Tai labiau fizinis iššūkis, bet sunkiausia būna vyresnėlio nuotaikų svyravimai.

Pasitaiko, kad sustoja, velka kojas, zyzia, kad negali, nori gerti, valgyti. Šie dalykai  tiesiog parodo vaiko vidinę būseną, diskomfortą.  

Svarbiausia nenurašyti visų emocijų, o padėti vaikui suprasti, kas vyksta, kodėl jis blogai jaučiasi, kas slegia. Išsprendus šiuos galvosūkius viskas susitvarko. Būdų yra įvairių, bet manau, kad kiekvienas vaikas turi savo „priėjimą“. 

Iš pradžių eiti pradėjome nuo trumpų, apie 5 km atstumų, o dabar įveikiame ir 20 km. Pradžiai svarbiausia nepasirinkti per ilgos trasos, kad vaiko neatgrasytume nuo ėjimo.  

Taip pat pasirūpinti tinkama apranga, avalyne (visada įsimeskite papildomų kojinių), maistu (būtent užkandžiai yra pagrindinis Dominyko varikliukas), vandeniu, arbata.  Jūsų pasakojimai, pokalbiai ir veiklos žygyje – jiems tikrai viskas įdomu. 

 Su kūdikiu problemų neturime. Svarbiausia šiluma, kad nebūtų alkana, sausos sauskelnės, patogi nešyklė. Kai Danielė pavargsta sėdėti, panešame rankose, leidžiame pačiai pajudėti.

O blogų orų mes nelabai ir bijome. Jei Lietuvoje žygius taikytume prie oro, tektų ilgai sėdėti namie. Žinoma, per audras neiname, o sniegas, nedidelis lietus ar vėjas mums kol kas netrukdo, svarbiausia tinkamas pasiruošimas.

Kiekvieną mėnesį išsikeliate iššūkius, kuriuos stengiatės įveikti. Kaip sekasi juos įgyvendinti? Kokią patirtį jie atneša? 

Kilo idėja kiekvieną mėnesį išsikelti pagrindinį tikslą, kuris dažniausiai tampa tikru iššūkiu. Taip gerokai įdomiau, o paskelbusi tikslą, neturiu kitos išeities, kaip tik stengtis jį pasiekti.

Mes esame visiški Lietuvos fanai ir patriotai, todėl sausį ir vasarį paskyrėme Lietuvos istorijai. Iki Sausio 13–osios užlipome ant 13 apžvalgos bokštų ir juose iškėlėme istorinę Vyčio vėliavą, taip simboliškai paminėdami svarbią datą, parodydami pagarbą žuvusiems už mūsų laisvę.

Buvo ir šalčio, ir vėjo. Kai kurie bokštai net braškėjo lipant, o viršuje juk dar šalčiau, tačiau vaizdas ir adrenalinas viską atpirkdavo.  

Vasarį ieškojome Nepriklausomybės akto signatarų įamžinimo vietų. Visų rasti nespėjome, tačiau pusę aplankėme. Norėjome atkreipti dėmesį į lenteles ant namų, kurių dažnai net nepastebime keliaudami, o jose slypi daug istorijos.

Savo vaiką pažindiname su Lietuvos istorija, nes siekiame, kad ir jis būtų pilietis mylintis ir gerbiantis savo šalį. 

Kovo mėnesį vykome į kalnus. Visi išsibandėme savo galimybes, pamatėme, kiek daug galime. O balandį leidžiamės į 100 kilometrų pažintiniais takais. Visi mūsų iššūkiai turi keletą tikslų: pažinti save, savo šalį, perteikti vertybes, žinias vaikams ir parodyti smagų turinį kitiems, kurie gali pasisemti idėjų, galbūt pasikelti motyvaciją ir žinoma kuo daugiau judėti, būti gamtoje.

Ėjimas, kuris keičia!

Gegužės 28 d. susitikime „Ėjime“ Vilniaus Nepriklausomybės (Seimo rūmų) aikštėje. Renginio dalyviai kviečiami pasirinkti ir įveikti vieną iš trijų skirtingo ilgio trasų (5, 10 ar 25 km), o renginio miestelyje ir poilsio stotelėse visų lauks turiningos, naudingos veiklos ir pramogos. Nemokama registracija į renginį – www.ejimas.lt.