Madeiroje gide dirbanti Monika: iš Madeiros visi išvyksta su mintimi sugrįžti

Nors turizmo srityje mergina atsidūrė netikėtai, tačiau dabar tvirtina, kad kitokio darbo nenorėtų. „Itaka“ gide dirbanti Monika papasakojo, kaip ji pati atsidūrė Madeiroje, ir ką čia rekomenduotų aplankyti kitiems.

Iš krepšinio aikštelės į turizmą

Monika pasakoja, kad į turizmo sritį ji pateko visai netikėtai. Penkiolikta metų praleidusi krepšinio aikštelėje, mergina su tuo planavo sieti ir savo ateitį, bet vienas vasaros darbo pasiūlymas buvo lemtingas. 

„Visada labai mėgau keliauti ir kai dar studijuodama gavau pasiūlymą vasarą padirbėti Turkijoje, pagalvojau – kodėl gi ne. Neturėjau visiškai jokio suvokimo apie patį darbą, kuris manęs ten laukė, bet į visa tai žiūrėjau kaip į vasaros nuotykį.

Net vasarai nepraėjus supratau, kad šitą darbą norėčiau dirbti nuolatos ir palaipsniui iš sporto perėjau į turizmą“, – pasakoja Monika.

Pirmas įspūdis apie Madeirą – nemelavo

Savo gidės karjerą pradėjusi Turkijoje, Monika jau tris sezonus dirba Madeiroje. Mergina pasakoja, kad jau pirmą kartą vykstant dirbti į Madeirą, dar lėktuvui nenusileidus oro uoste, sala paliko labai gerą įspūdį. 

„Kalnai, miškai bei slėniai… Ir visa tai apsupta Atlanto vandenyno. Visuomet, kai vykstu dirbti į naują vietą, ją vertinu tiek iš darbinės, tiek iš asmeninės pusės, juk ta vieta tampa ir mano laikinais namais.

Ir dabar, kai į Madeirą vis sugrįžtu jau trejus metus iš eilės, galiu šią vietą pavadinti namais. Tik pradėjus dirbti saloje, gana greitai supratau, kad tai nebus mano paskutinis sezonas šiame rojaus kampelyje“, – sako „Itaka“ gidė.

Vietiniai – kupini pasididžiavimo ir rūpestingumo

Kalbėdama apie savo gyvenimą Madeiroje Monika išskiria vietinius žmones: „Madeiros gyventojai draugiški, paslaugūs bei neįkyrūs žmonės, kurie myli savo salą ir didžiuojasi, kad yra gimę būtent čia.

Net ir gyvendami atokiuose kalnų nameliuose, nemokėdami anglų kalbos, ištikus nelaimei ar prireikus pagalbos jie visada padės“, – pasakoja mergina..

Nuo pensininkų rojaus iki iššūkių ištroškusių keliautojų

Madeiros sala turi daug pavadinimų ir vienas iš jų yra „pensininkų rojus“. Toks pavadinimas kilo nuo to, jog saloje labai palankus subtropinis klimatas, grynas oras, o pati sala, kalbant apie naktinį gyvenimą, yra pakankamai rami. 

Vis dėlto, Monika pastebi, kad per pastaruosius kelerius metus Madeiros įvaizdis ir keliautojų pobūdis ima keistis: „Pastebiu, kad Madeira itin išpopuliarėjo Lietuvoje.

Socialinėje erdvėje atsirado daugiau informacijos ir straipsnių apie salą, patirtis bei rekomendacijas, ką čia nuveikti. Taip pat, daug kur minima, kad Madeira yra aktyvaus poilsio sala.

Dėl šios priežasties, daugelis su „Itaka“ atvykstančių poilsiautojų nuo pirmos kelionės dienos yra nusiteikę atostogauti aktyviai, nori keliauti ir pažinti salą, žmones bei kultūrą. Tad man labai džiugu, kad galiu juos su tuo supažindinti“, – sako Monika.

Monikos rekomendacijos Madeiros atradimams

Jau tris sezonus Madeiroje praleidusi Monika pastebi, kad internete galima rasti daug naudingos informacijos, apie tai, ką verta aplankyti. Bet ieškantiems nebanalių Madeiros perlų, Monika dalinasi asmeninėmis rekomendacijomis.

„Visų pirma, noriu pabrėžti ypatingą vietą – Achadas da Cruz. Tai nuošali gyvenvietė vakarinėje salos dalyje, į kurią patekti yra vienintelis būdas – vienas iš ekstremaliausių salos lyninių keltuvų.

Nusileidus nuo kalno žemyn, galima pasivaikščioti pakrantėje suformuotu pėsčiųjų taku. Ši nedidelė ir rami gyvenvietė yra apsupta aukštų skardžių bei šlaitų, tad ten leidžiant laiką girdisi tik pakrantėje bangų ridenamų akmenų garsas.

Smagu ten apsilankyti anksti ryte, pasivaikščioti, pamedituoti ir pabūti su savimi“, – įspūdžiais dalijasi gidė.

Mergina taip pat išskiria ir vieną unikalų žygio maršrutą: „Vereda do Larano“. Monika pasakoja, kad tai viena iš jos mėgstamiausių žygio trasų. Šis maršrutas driekiasi šiaurės rytų salos pakrantėje (tarp gyvenviečių Machico ir Porto da Cruz).

„Nėra jokio kito būdo pasiekti šią pakrantę, kaip tik „Vereda do Larano“ žygio trasa. Einant šiuo maršrutu atsiveria nepakartojami salos vaizdai, puikiai matosi Šv. Lauryno pusiasalis bei „Erelio uolos“ panorama.

Dėl mažesnio žinomumo, trasa lankoma mažesnio kiekio žmonių, dėl to itin smagu pasivaikščioti ten, kur žmonių srautai mažesni, nei kitose, populiariausiose salos trasose“, – sako Monika.