Kodėl kai kurios moterys įsitikinusios, kad joms viskas leistina ir atleistina

Tokio auklėjimo rezultatas: užaugo jau kelios kartos šaltų, tingių, kaprizingų, reiklių ir savanaudiškų moteriškių. Jos laukia turtingo vyro, kuris elgtųsi kaip jų vergas.

Normalus vyras tokių reikalavimų atitikti, savaime aišku, negali.

Kaip galima bendrauti su moterimi, kuri nesupranta, ką reiškia žodis “ne” ir kurios visos mintys sukasi vien apie savo pačios troškimus? Ar galėtum įsivaizduoti ją savo žmonos, savo vaikų mamos vaidmenyje?

O dabar pamėginkite prisiminti, ar yra jūsų aplinkoje gerų, protingų, nuoširdžių moterų, kurios adekvačiai žiūri į savo moteriškas pareigas? Jei turite tokių pažįstamų – esate tikras laimės kūdikis.

Net jeigu tai ne jūsų moteris, tai žiūrėdami į ją, galite bent jau pamatyti, kuo išlepinta princesė skiriasi nuo tikros moters.

Nevaržomu režimu išauklėtos princesės nesuvokia leistinumo ribų, supratimo neturi apie savo pareigas, jos egocentriškos ir absoliučiai negerbia kitų žmonių. Dėl to kyla nesibaigiantys barniai ir konfliktai šeimose.

Vyras tokiai moteriai – visų pirma rėmėjas, mylintis tėtukas, kuris lepina savo mažylę.

Tokios moterys visą gyvenimą taip ir nesuaugs, iki paskutinio atodūsio elgsis kaip nesubrendusios, infantilios paauglės.

Jos nepajėgios rūpintis bendru namų židiniu, dėti pastangų bendram labui. Vienintelis jų bendravimo būdas – verkšlenimas, reikalavimai, pretenzijos ir manipuliacijos.

Joms visi viską skolingi, visi viską privalo.

O dabar pagalvokime, kokiomis sąlygomis auga normali moteris.

Tikriausiai nuo ankstyvos vaikystės ji turėjo pareigų namuose.

Galbūt buvo atsakinga už jaunesnį brolį ar sesutę, pagarbiai elgėsi su vyresniais, gyveno pagal savo šeimos taisykles.

Moterys, nuo vaikystės pratusios prie griežto auklėjimo (nepainiokite su smurtu!), aiškiai supranta lyčių vaidmenų pasiskirstymą šeimoje.

Jos neblogai susigaudo moteriškoje ir vyriškoje psichologijoje, be to, daro tai intuityviai, be jokių knygų ar paskaitų, nes matė puikius pavyzdžius – mamos ir tėčio santykius.

Liaudis visa tai vadina moteriška išmintimi.

Minėtą auklėjimo griežtumą reikia suprasti ne kaip agresiją ar despotizmą, o kaip griežtas šeimos taisykles, kai kiekvienas šeimos narys įneša savo indėlį į kitų šeimos narių gerovę.

Tokie santykiai grįsti ne baime, o atsakomybe, pagarba, meile, pasitikėjimu.

Kitaip sakant, griežtai auklėta moteris mokosi kartu darbuotis tandeme.

Ji nelaukia, kad vyras viską už ją padarys – pastebės, įsimylės, užkariaus, pavergs, užrioglins savo trofėjų ant pjedestalo ir ims grožėtis juo bei melstis jam.

Normalios moterys supranta, kad bet kokiuose santykiuose turi dalyvauti du žmonės.

Jeigu vyras jai patinka – ji žengs žingsnį link jo, atsakys analogišku jausmu, parodys švelnumą, rūpestingumą, pasiūlys palaikymą ir dėmesį.

Jos nereikia užkariauti, šalia jos nereikia vaidinti riterio. Tokios moterys apskritai nežaidžia visų tų banalių, standartinių, nuvalkiotų meilės žaidimų.

Skirtingai nuo infantilių “princesių” – jos yra subrendusios asmenybės, išmintingos, puikiai supranta, kur veda tie santykiai.