Kalnų viršūnės šturmuojamos su pasimėgavimu

Su keliautojų klubu „Neverest Adventures“ keliavusi lietuvė pasakojo, kad kelionė į Maroką buvusi trumpa, bet pilna įspūdžių.

Apie kopimą į Tubkalį ji pradėjo galvoti dar rudenį, tačiau tada turėjo kitų planų ir šį kalną pasiliko šiems metams.

„Kadangi jau gana seniai dienas ant sofos prie televizoriaus iškeičiau į žygiavimą, bėgimą, dviratį ir kitokias aktyvias veiklas, papildomai šiai kelionei nesiruošiau. Net minčių nebuvo, kad tokio aukščio viršūnės (4 167 m) galėčiau neįveikti. Juk prieš gerą mėnesį visą maratoną (42 km) Ispanijoje nubėgau, o prieš metus sunkiai, labai sunkiai, bet ir į aukščiausią pasaulio ugnikalnį (Ojos del Salado, 6 893 m) Čilėje užsirioglinau“, - pasakojo keliautoja.

Ji pasidžiaugė, kad pastarojoje kelionėje daug sužinojo apie Maroko gamtą, vietinių gyvenimą, papročius ir tradicijas, pavyzdžiui, kuo skiriasi berberai ir arabai.

"Lietuvoje neseniai nutirpus paskutiniam sniegui, Aukštojo Atlaso kalnuose vėl grįžome į žiemą. Čia dar nepasiekus bazinės stovyklos jau vėl klampojome per kaitrios saulės spinduliuose tęžtantį sniegą.

Nors visa mūsų kelionė kalnuose truko tik dvi dienas, oras buvo tobulas. Galima buvo ramiai grožėtis nuostabiais snieguotų kalnų vaizdais", - pasakojo R. Maldutytė.

Laimei, kalninius krepšius į bazinę stovyklą nunešė mulai, todėl keliautojai galėjo grožėtis vaizdais.

"Visi pasiruošę, pasipuošę, aš ant galvos susisukau iš Sokotros salos parsivežtą turbaną, kuris labai gerai saugo nuo kaitrios saulės, ir 15 lietuvaičių komanda patraukėme į Aukštojo Atlaso kalnus.

Turėjome du gidus. Su vienu iš jų - berberu Mohamedali - tapome neblogais draugais. Daug sužinojau naujo, pavyzdžiui, kad arabų šeimose ir vyrai, ir moterys eina į darbą, turi vidutiniškai po 2 vaikus, merginos tuokiasi sulaukusios maždaug 20 metų. O berberės ištekinamos daug jaunesnės, maždaug 15-os, turi dideles šeimas, prižiūri namus, vaikus, ūkį, o dirba tik vyrai.

Daug kartų mus einančius kalnuose aplenkė mulai. Nustebino, kad kai kurie žmonės ant jų sėdi šonu, o ne apžergę gyvulį. Taip jodinėja būtent berberai, o ne arabai. Man dėl to ir patinka bendrauti su vietiniais, nes tai kaip gyvas, vietinis Google, kas įdomu, tą gali iškart sužinoti", - pasakojo keliautoja.

Kylant kalnų takeliu aukštyn stebino boluojančių viršūnių grožis, kur pasislėpęs keliautojų laukė ir Tubkalis.

"Neseniai kur ėjome buvo dar sniegas, o dabar likę tik sausi akmenys. Tačiau aukščiau priėjome nemažą kalnų upelį, už kurio žemę vėl dengė tirpstantis sniegas.

Iki bazinės stovyklos jau netoli, bet mulai toliau nėjo. Jie yra labai protingi gyvūnai, žinodami kelią net naktį tamsoje gali pareiti iš kalnų į miestą, bet sniegu padengtas takas jiems yra pavojingas. Į sniegą tarp akmenų gali įlįsti koja. Todėl toliau mūsų daiktus nešė nešikai. O mes ties šiuo upeliu gavome kates. Ne, ne tas, minkštas, pūkuotas ir murkiančias, bet tokias nages, kurios ant batų uždedamos, kad galima būtų eiti ledu. Jos mums turėjo praversti šturmo dieną. Taip stebėdami besileidžiančią saulę pasiekėme bazinę stovyklą, esančią 3 207 m aukštyje", - prisiminimais dalijosi R. Maldutytė.

Tada keliautojų laukė išsvajotas dušas, sotusis tajinas ir instrukcijos dėl artėjančio šturmo ryto: ką rengtis, kaip rengtis, ką neštis į kalną.

„Vadovas leido rinktis: lėtesnieji išeina 5 val. ryto, greitesnieji - 6 val. Abejojančius savo jėgomis Mohamedali padrąsino: “easy peasy„. Jam aišku, kad “easy peasy„, jis net nebeskaičiuoja, kiek kartų buvo viršūnėje, o lipa ten jau 25 metus“, - kvatojo lietuvė.

Ji nusprendė eiti lėtesnėje grupėje, kad turėtų daugiau laiko filmuoti ir fotografuoti.

„Kėlėmės 4 ryte. Kas noriai, kas nelabai pradėjo krapštytis iš šiltų guolių. Kaip visada tie patys klausimai iš naujo: kur ir kaip dėti pašiltuką, jis atsiklijuoja ar ne, prisilipina prie kojinės ar reikia dėti į bato vidų. Reikia “primaloft„ kelnių dar apačioje ar užteks šturminių. Tą pūslę su vandeniu, kur - prie pilvo dėt?.. Pusryčiams, be visokio kitokio maisto, radau “Nutelos„ ir iškart pasakau: yra “Nutelos„, bus ir viršūnė. Mmmm... cukrus visagalis“, - kelionės detales prisiminė moteris.

Kai jau arbatos termosas buvo pripildytas, camelback'as (vandens pūslė, kuri įprastai dedama į kuprinę) paruošta, įsprausta tarp striukės ir pilvo (kad minusinėje temperatūroje vanduo neužšaltų), keliautojai išėjo į lauką.

"Dar vis kalnus apgaubusią tamsą sklaidė tik nuo kalnų namelio šviečianti lempa ir kalniečių ciklopai. Šurmulys. Visi dėjosi kates. Mūsų gidas Mohamedali, kaip tikras džentelmenas, net neprašytas puolė padėti damoms.

Aukštis šiek tiek jautėsi, greičiau paėjus jausdavau „pompą“, reikėjo eiti ritmiškai ir neskubėti.

5.20 val. visi rikiavosi vorele ir pradėjome Tubkalio šturmą. Oras puikus, vėjo nebuvo, nešalta. Aukštis šiek tiek jautėsi, greičiau paėjus jausdavau „pompą“, reikėjo eiti ritmiškai ir neskubėti. Aš žingsniavau gale vis sustodama įamžinti nuostabų kalnų grožį. Tarp dviejų kalnų keterų, kylant saulei, danguje buvo matyti neapsakomo grožio spalvos, gidas paaiškino: ten - Marakešas.

Aukščiau mūsų grupės matėsi dar 3 ar 4 šviečiančios grupelės - išėjusieji anksčiau už mus. Vis sustodavome pailsėti ir atsigerti. Kuo aukščiau, šokoladukai tapdavo vis sunkiau įkandami - minusinė temperatūra. Kadangi anksčiau lipdama į Araratą labai sušalau, šįkart kuprinėje turėjau įsidėjusi pūkinę striukę ir pirštines (jų taip ir nepanaudojau). Tačiau dabar einant nebuvo šalta.

Visiškai prašvito, kalnų viršūnės buvo pasidabinusios nuo saulės spindinčiomis balto sniego karūnomis. Tačiau šis grožis yra labai pavojingas akims - tad užsidėjome akinius nuo saulės. Ir toliau kopėme aukštyn. Jau nedaug liko, tolumoje gidas parodė mažą juodą taškelį - viršūnę žymintį monumentą. Dar 15 minučių, ir mes jau ten", - pasakojo keliautoja.

Visi pasiekė tikslą - Tubkalį. Kas lengviau, kas sunkiau, bet vieni kitus motyvuodami įveikė fizines ir psichologines savo ribas.

O tada laukė kelias žemyn į Imlilą. Keliautojai grįžo jau sutemus. Imlile jų laukė autobusiukas, kuriuo turistai vyko į Marakešą toliau ieškoti nuotykių.

„Tiesiog mėgavausi ėjimu ir vaizdais, stengiausi kuo daugiau pamatyti ir pasiimti su savimi. Net leisdamasi žemyn, kadangi buvo laiko, sėdėjau ir žiūrėjau į tai, ko kiekvieną dieną negaliu matyti. Ramybė, kalnų upelio čiurlenimas, tobulas kalnų vaizdas. Kokia aš laiminga, kad turėjau tokią neįkainojamą galimybę neskubėti ir mėgautis“, - pasidžiaugė lietuvė.