Kaip žmonės naudoja gyvūnus medicinoje

Apie tai, kaip plačiai medicinoje yra naudojami augalai, žino net botanika ir farmakologija visiškai nesidomintys žmonės, o daugelis ir patys prie sumuštos vietos yra dėję gysločio lapą arba persišaldę gydėsi žolelių arbatomis. Bet be vaistinių augalų pasaulyje yra nemažai ir „vaistinių gyvūnų".

Šliaužiojantys gydytojai

Iš visų gyvūnų bene labiausiai su gydymu asocijuojasi gyvatės. Būtent gyvatė, o ne kokia nors vaistažolė tapo medicinos simboliu.

Pagal senovės graikų legendą Apolono sūnus, didis gydytojas Asklepijas (Eskulapas) už savo karjerą turėjo būti dėkingas gyvatei. Kartą jis pamatė gyvatę, apsivijusią jo lazdą, ir ją užmušė.

Bet netrukus stebuklinga žole ją atgaivino kita gyvatė. Asklepijas perėmė šį metodą ir pats pradėjo atgaivinti mirusiuosius. Nuo tada Asklepijo lazda su apsivijusia gyvate simbolizuoja medicinos pergalę prieš mirtį.

Daugelyje kitų mitų ir legendų gyvatės taip pat yra vaizduojamos kaip slaptų žinių ir gydymo paslapčių žinovės. Antikos ir viduramžių gydytojai į savo receptus įtraukdavo gyvačių mėsą, tikindami, kad ji padeda įveikti apsinuodijimo pasekmes. Kinų liaudies medicinoje gydomaisiais yra laikomi gyvačių antpilai ir kraujas.

Senovės medikų prielaidas iš dalies patvirtino šiuolaikinis mokslas. Pavyzdžiui, medžiagos, išskiriamos iš gyvačių nuodų, yra naudojamos gaminant vaistus nuo įvairių ligų. Taip pat gyvačių nuodai įeina į kai kurių išoriškai naudojamų tepalų sudėtį ir yra naudingi kuriant priešnuodžius nuo gyvačių įkandimo.

Vaistinė avilyje

„Gyvaisiais vaistais" nuo seno buvo laikomi ir daugelis vabzdžių. Pavyzdžiui, praeities gydovai iš šilkverpio vikšrų gamindavo vaistus nuo nervų ligų ir persišaldymo, patardavo dantų skausmą malšinti „Dievo karvyčių" hemolimfa, o skaudvabalius naudodavo gamindami pleistrus ir preparatus, pažadinančius lytinį potraukį. Bet bene žinomiausias ir efektyviausias vabzdys-gydytojas buvo ir lieka bitė.

Bitės skaudžiai gelia, o alergiškiems žmonėms jų nuodai gali būti mirtini. Bet jie gali ir gydyti. Gydymas bičių nuodais (apitoksinu) buvo praktikuojamas jau senovėje. Pavyzdžiui, Senovės Romos gydytojas Galenas pastebėjo, kad bičių nuodai spartina žaizdų gijimą, pasižymi nuskausminamuoju poveikiu ir net padeda pristabdyti plikimą.

Kaip rodo šiuolaikiniai tyrimai, į žmogaus organizmą patekęs apitoksinas padidina leukocitų kiekį, mažina kraujospūdį, gerina medžiagų apykaitą ir smegenų kraujotaką.

Beje, bitės pasitarnauja medicinai ne tik kaip nuodų šaltinis. Pikis, taip pat žinomas kaip bičių klijai, pasižymi stipriomis antiseptinėmis savybėmis. Jis tiesiog sustabdo į bičių namus patekusių smulkių gyvių kūnelių puvimą ir irimą.

Todėl jis yra naudojamas kaip vaistas, padedantis gyti žaizdoms, nuo uždegimų ir nuo nudegimų. Be to, bičių pikio ekstraktai yra veiksmingi gydant odos ligas.

Galų gale negalima pamiršti ir naudingų medaus savybių, kurio vartojimas palankiai veikia organizmą ir padeda gydant įvairiausias ligas - nuo skrandžio negalavimų iki medžiagų apykaitos sutrikimų. Kito naudingo dryžuotųjų darbininkių produkto, vaško, dedama į tepalus ir kremus, maitinančius ir valančius odą.

Su bitėmis medicinos srityje gali konkuruoti skruzdėlės. Skruzdėlių antpilai nuo seno buvo naudojami sąnariams ir raumenų traukuliams gydyti. XX a. paaiškėjo, kad skruzdėlių organizme yra medžiagos (iridomirmecino), naikinančios pavojingų infekcijų sukėlėjus.

Naudingi kraujasiurbiai

Paprastai dėlės, prisisiurbusios maudantis tvenkinyje, sukelia pasišlykštėjimą. Toli gražu ne kiekvienas, pamatęs jas ant savo kūno, prisimins, kad stebi nepaprastai įdomias būtybes.

Dėlės - puikios sinoptikės. Prieš prastą orą jos kyla į vandens paviršių, o esant gražiam orui leidžiasi į vandens telkinio dugną. Tačiau tuo dėlių nauda neapsiriboja.

Gydymas dėlėmis (hirudoterapija) yra nepamirštas ir mūsų dienomis, nors jo veiksmingumas kelia abejonių. Bet yra žinoma, kad dėlės „pietaudamos" išskiria medžiagą hirudiną, kuri plečia kapiliarus, mažina kraujo krešėjimą ir neleidžia susidaryti trombams. Hirudinas - įvairių vaistų sudedamoji dalis.

Ragai ir kanopos

Įvairių šalių liaudies medicinoje galima aptikti daugybę vaistų receptų iš įvairių stambių gyvūnų kūno dalių: ragų, kanopų, kaulų, vidaus organų. Egzotiškos praeities gydovų idėjos domina daugiausia etnografus ir kai kuriuos lengvatikius pacientus, nors kai kurie receptai nėra visiškai iš piršto laužti.

Pavyzdžiui, iš nesukietėjusių tauriojo elnio ragų (pantų) išgaunamas ekstraktas (pantokrinas), kuris, kai kuriais duomenimis, spartina žaizdų gijimą ir didina organizmo tonusą. Kitų elnių raguose gausu silicio, magnio, fosforo, įvairių amino rūgščių, ir taip pat gali būti vertinga vaistų žaliava.

Negana to, net paprastų naminių gyvulių ragai ir kanopos, juos tinkamai apdorojus, tampa vaistais. Konkrečiai - iš jų gaunama glutamino rūgštis, kuri naudojama nervų sistemos ligoms gydyti, ir tirozinas, naudojamas skydliaukės hormonams sintetinti.