Juokeliai apie senatvę neigiamai veikia senolių sveikatą

Kvinslendo (Australija) specialistų teigimu, eidžizmas unikalus dėl dviejų priežasčių: skirtingai nuo kitų nuostatų, jam socialiai pritariama ir dažniausiai jis nukreiptas į patį save. Džulės Henri (Julie D. Henry) vadovaujama mokslininkų grupė ištyrė, kodėl vyresni žmonės linkę nuvertinti savo galimybes, kaip tai veikia jų gyvenimą ir ar įmanoma įveikti eidžistinius įsitikinimus.

Į save nukreiptas eidžizmas gali pasireikšti kaip nepasitikėjimas savimi: aš per daug senas, kad išmokčiau elgtis su naujomis technologijomis arba aš per daug senas naujoms draugystėms, arba kaip neigiamas senėjimo suvokimas: aš tai sugebu gerokai prasčiau negu anksčiau.

Jis taip pat gali pasireikšti per tai, kad žmogus bus vertinamas atitinkamai senatviniams stereotipams: jeigu pamiršiu tai padaryti, jie pagalvos, jog taip nutiko, nes esu senas.

Profesorė D.Henri pabrėžia, kad eidžimzas gali labai neigiamai paveikti žmogų. Kai jis nukreipiamas į save, tai gali lemti gyvenimo trukmę, fizinės ir psichinės sveikatos prastėjimą, lėtesnį atsigavimą po traumų ir kognityvinių funkcijų prastėjimą.

„Kenksminga yra ir tai, kai senoliai leidžia savo negatyviems įsitikinimams apie senėjimą pakirsti jų pasitikėjimą tuo, kad jie gali įgyti naują, sudėtingą patirtį arba naujas galimybes", - teigė D.Henri.

Į save nukreipto eidžizmo priežastimis mokslininkai įvardina šio reiškinio paplitimą visuomenėje ir pastebėjimus apie prastėjančius pagyvenusių žmonių kognityvinius gebėjimus.

„Norint užkirsti kelią negatyvaus požiūrio į senatvę plitimui, reikia sukurti daugiau senolių ir jaunimo tarpusavio sąveikos galimybių, - siūlė profesorė. - Mūsų tyrimas taip pat parodo, kad sumažėjus eidžizmo požymių socialinėje aplinkoje senoliai jausis geriau".