Jonas Nainys atskleidė naują karantino veiklą: Simutė mane įtraukė į procesą, kuris, galvojau, vyrui bus neįmanomas

Nors Simona labai džiaugiasi šia išspręsta problema, tačiau Jonas teigia iš karto ne itin entuziastingai sureagavęs į tokį žmonos prašymą.

„Vieną dieną žaisdamas „PlayStation“ girdžiu, kaip iš antro aukšto rėkia Simutė. Ta prasme, kviečia mane į tą procesą, kuris man tuo metu atrodė, ypač vyrui, neįmanomas.

Visų pirma, tau reikia dažyti savo moterį, ir jeigu ne taip padarysi, tai iš alkūnės gausi.

Aš jau ir taip atsargiai viską darydamas gavau rėkti. Dažau jai pakaušį, ji nemato, bet jau net jaučia, kad ne taip kažką darau. Bet po trečio ar ketvirto dažymo, galima pastebėti, kad viskas labai tolygiai ir gražiai nudažyta“, – įspūdžiais ir patirtimi LNK laidoje „Šeškinės 20“ dalinosi Jonas Nainys.

„Žiūrėkit, visai žilų plaukų nėra. Visai nėra!“ – su džiugesiu vedėjams savo plaukus demonstravo Simona.

Vedėjai nepraleis progos pasiteirauti apie atlikėjos praeitį, klausė apie grupę „Mokinukės“, kuri gyvavo nuo Simonos vaikystės, domėjosi tuometine jos vadove Laima Lapkauskaite, kuri, anot Simonos, yra visai kitoks žmogus, nei visi galvoja.

„Laima mus labai gerai auklėjo.

Jums ją reiktų pasikviesti į laidą, ji tiek daug gerų juokelių jums papasakotų.

Ji beprotiškai faina moteris. Ji per tą savo griežtumą, apie kurį šneka visi, per savo discipliną, sukūrė grupę „Mokinukės“ apie kurią iki šiol visi kalba ir puikiai žino“, – gražių žodžių laidoje negailės Simona

„Čia Laima kaip Šarūnas Jasikevičius su „Žalgiriu“, – pridurs J. Nainys.

„Oi ne, Šarūnui Jasikevičiui jau reikia vaistų nuo nervų kartais. Mūsų Laima net niekada nesikeikdavo“, – nukirto Simona Nainė

Kita vakaro viešnia, Skaiva Jasevičiūtė, papasakojo istoriją, kuri atskleidė, kokių dviejų dalykų bijo, bei kaip jos gyvenime atsirado taksų veislės šuniukai.

„Bijau sakyti, kiek aš metų dirbu radijuje, ir bijau sakyti, kiek aš šunų turiu. Apie radiją nekalbėsiu, o šuniukus šiuo metu turiu septynis. Vardų tikrai nepainioju.

Būdama septynių metų perskaičiau knygutę, kurioje buvo taksų veislės šuniukas, nuo tada jo ir norėjau.

Prašiau tėvų, kad man jį nupirktų, bet jie nesutiko. Tada mama pastojo, ir aš sakau, palaukit, brolio ar sesės aš neprašiau, leiskit man už mano sutaupytus pinigus nusipirkti šunį!“ – pasakojo Skaiva.

„Leidimą gavau, tačiau prieš vykdama su tėčiu į turgų pirkti šuns, mama jam pasakė, kad darytų viską, jog tik nenusipirkčiau jo.

Tai bandė ir prie žuvyčių mane tėtis tempti, tačiau, kaip šiandien atsimenu, pamačiau dėžėje sėdinčius taksiukus, ir tada jau niekas manęs sustabdyti negalėjo. Tarp kitko, su dokumentais, kas tuo metu nebuvo labai dažnas atvejis.

Atidaviau visus sutaupytus savo 150 rublių ir parsivežėm mano pirmąjį šuniuką į namus. Tėtis turbūt net bijojo grįžti į namus, tačiau tėvai vėliau labai džiaugėsi, kad leido man jį įsigyti”, – prisiminimais dalinosi Skaiva.