Imkitės darbo, užuot atidėlioję: 72 valandų taisyklė

Apie 20 procentų žmonių yra prokrastinatoriai. Tai skamba grėsmingai, bet reiškia ne ką kitą kaip nereikalingą atidėliojimą tokių dalykų, kuriuos seniai turėjo padaryti. 

Šis fenomenas, be abejo, žinomas daug kam ir tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra taip ilgai vilkinęs savo sumanymo realizavimą, kad jis apskritai nebuvo įgyvendintas.  Taip atsitinka neretai ir, anot mokslininkų, dažniausiai tada, kai pažeidžiama 72 valandų taisyklė.

Sumanymo atidėliojimas dažniausiai būna jo atsisakymas

Kai žmogui tenka nemaloni ar nuobodi užduotis, jis būna linkęs ją vilkinti.  Atideda ją tokiam metui, kai bus atlikti kiti, tariamai svarbesni darbai, arba dar geriau – kitai dienai.

Jis tikisi, kad kitą dieną jo nuotaika bus geresnė, kad jis sugebės geriau morališkai pasiruošti nekenčiamai užduočiai ir tada ji tarytum savaime pasidarys, be jokių jo pastangų. Bet ar taip bus iš tikrųjų?

Dažniausiai taip nebūna.  Situacija nepasikeičia. Kas lieka, jei ne vėl atidėti užduotį?

 Taip jis vėl susiduria su ta pačia dilema.  Jeigu prabėga 72 valandos nuo sumanymo atsiradimo,  pagal psichologų atliktus tyrimus, tikimybė, kad užduotis bus kada nors įvykdyta, sumažėja iki kelių procentų. Priežasčių atidėliojimui žmonės sugeba surasti daugybę.

„Taip, bet...“ –  šitaip dažniausiai prasideda mintyse suformuluojamas arba garsiai ištariamas sakinys, kuriuo žmogus nusprendžia atidėti ketinimą.

Pavyzdžiui, reikia  ruoštis egzaminui ar įskaitai.

Tada tipiškas vilkintojas imsis visų įmanomų išsisukinėjimų. Galbūt jis sakys sau, kad turi dar daug laiko, kad vakarais sekasi geriau mokytis, kad kitą dieną jis jausis žvalesnis, kad po vizito pas gydytoją galės pradėti, kad po savaitgalio tikrai puls mokytis ir taip toliau.

Todėl galioja patikrinta taisyklė: jeigu kažką sumanėte, turite pradėti daryti per 72 valandas, kitaip kils pavojus, kad iš to nieko neišeis ir sumanymas bus prarastas.

Pavyzdys apie ruošimąsi egzaminui buvo paminėta ne atsitiktinai. Mat labiausiai mėgsta atidėlioti studijuojantys, todėl šis fenomenas ir buvo pavadintas „Studentų sindromu“.

Kaip išsiveržti iš užburto rato?

 Amžinas vilkinimas ir darbų  atidėliojimas gali taip giliai įsišaknyti, kad be psichologinės terapijos nepavyks susigrąžinti „normalios“ darbinės elgsenos.  Žmogus juk yra įpročių vergas. Jis labai greitai pripranta prie patogių minčių ir tingaus elgesio.

Tie, kuriems atidėliojimas dar yra tik laikina problema, gali savarankiškai surasti išeitį pasinaudodami įvairiomis strategijomis. Pavyzdžiui, viena galimybė yra aiškiai ir pozityviai suformuluoti savo tikslus.   

Dideles užduotis reikia suskaidyti į mažesnius vienetus, kad jų įgyvendinimas greičiau duotų rezultatų.

Svarbiausia yra kuo greičiau griebti jautį už ragų.

Nemeluokite sau, neišsisukinėkite, neieškokite pasiteisinimų ir atsikalbinėjimų, kodėl vertėtų tą darbą atlikti kitoje vietoje ir kitu laiku.

Jeigu jūs kasdien pirmiausia  nedelsdami imsitės nemaloniausio darbo, tada nešiositės su savimi ant kupros viena našta mažiau ir  garantuotai jausitės geriau.