Gražinos skiltis: Kaip ketinate švęsti Kalėdas?

Tokį - kur, su kuo ir kaip ketinate švęsti Kalėdas? - klausimą viešoje erdvėje pateikiau vienišiams, kuriems 65 plius. Reakcija buvo beveik momentinė - pasipylė vyriškių kvietimai draugauti...Netgi pasiūlymai pažinčių skyrelių ieškoti tokiais ir anokiais internetiniais adresais.

Mano fantazija pradėjo žiopčioti: kažin ką turėčiau daryti, prie Kūčių stalo sėsdama su kokiu vakarykščiai ar užvakarykščiai internete „nukabintu“ gal ir labai simpatišku, inteligentišku vyriškiu?

Kai mūsų nesieja nei patirtos kartu emocijos, nei bendri interesai ir net pomėgiai? Mano fantazijai - brr...

O mano aplinkoje tikrai nemažai vienišių - vyrų ir moterų - ne tik 65 plius, bet ir geroookai jaunesnių. Iš savo metų aukštumėlės žvelgdama galiu pranešti: nevieno esu išklausiusi, kad šventės jiems esančios beveik nepakeliamai sunkus išbandymas.

O ypač - Kalėdos, kai šeimos, giminės sėda, glaudžiai susėda prie Kūčių, o paskui ir džiaugsmingo Kalėdų stalo. Tas kalėdaičio laužymas, tie dažniausiai jaunosios kartos paruošti burtai, tie klausimai klausimėliai - kaip sekasi?

Juk beveik nebėra šeimų, iš kurių į tolius toliausius išsibarstę jų nariai. Ir kaip jie veržiasi tėvonijon, kad ir daugiaaukščio nedideliam bute pajaustų artimųjų šilumą...

O vienas „apklausos“ dalyvis šviesiai tiesiai išrėžė: nėr čia ko klausinėti. Kalėdos - šeimų ir artimųjų šventė. TAŠKAS. Yra ir daugtaškiai. Galbūt jie kiekvienam reiškia visai ką kita.

Kokiam 25 m. vienišiui, išdardėjusiam į sniegynus ir pusnynus užsidirbti - viena, praradusiam gyvenimo draugą - visai ką kita.

Įvairios juk gyvenime klostosi situacijos. Ir kadaise drauge švęstos Kalėdos jau atrodo kaip šviesmečiais nutolusios tavo gyvenimo pasakos. Bet jų būta... Turi su kuo lyginti.

Ir dėl to gali kilti graudūs verksmai...

„Svarbiausia pasveikinti Jį, gimusį ir atnešusį Išganymą ir Viltį. Jau po Bernelių šv. mišių esi lyg atšventęs... Ar vienumoje blogiau? Ar šeimos šurmulyje geriau? Kas atsakys? Kalėdas esu sutikusi piligriminėse kelionėse, vienuolynuose.

Man tai sakralus laikas, tada su manimi visas dangus, visas pasaulis. Ir nebūtinai šalia šurmuliuojantys. Bet gera idėja burti bendruomenes ir bendrystėje sutikti.

O šiemet galvoju - kaip įdėti daugiau pastangų, kad sutikčiau skaidresne širdimi. Mes tokie skirtingi...“ - atvirai išpažino ponia. Iš tiesų labai skirtingi. Žiūrint, kas ko laukia iš tų Kalėdų.

Man regis, labai riebų tašką diskusijoje padėjo ponas, trenkęs štai ką: „Tikras vienišius šventes sutinka su savimi, nebent yra priverstas kažkam daryti paslaugą save kankinti draugija.“ Būna ir taip...

O mano pilkosios ląstelės kužda: visur ir dėl visko reikia pastangų. Kokių jų trokšti, tokias bandyk ir susikurti - po bažnyčių skliautais, aidint vargonams, vienumoje, kai su tavimi visas žvaigždėtas, o gal ir apniukęs dangus.

O ir su prarastais artimaisiais tikrai esti būdų pabūti drauge. Nors ir vienas sėdėtum prie papuošto stalo...