Gražinos skiltis: Kai nerimas ir baimės ima viršų

Skilties skaitytoja ponia Angelina dėl tų mus replėmis gniaužiančių nerimo ir baimių neaimanavo. Atvirkščiai - rado kuo pasidžiaugti: "Dėl įvairių priežasčių retai lankausi viešose vietose, įskaitant net parduotuves. O aną dieną nustebau, kaip daug kas pasikeitę per dvejus karantininius metus.

Labiausiai pribloškė gerąja prasme jaunuomenė. Kai anksčiau koks būrelis net stumtelėdavo į šoną, nepiktavališkai, šiaip tiesiog nepastebėję, dabar iš būrelio kuris ar kuri nors net duris pravers į kokią patalpą įeiti ir dar linktels kaip gerai pažįstamai. Buvau nustebinta, kai išlipančiai iš autobuso gal septyniolikmetis jaunuolis ranką ištiesė kaip koks tikras džentelmenas", - džiūgavo p. Angelina.

Ir paporino dar prieš karantinus nutikusią istoriją: "Laiptinės penktame aukšte gyveno senutė. Visų užmiršta, prieš penkerius metus palaidojusi savo vyrą. O visai netrukus ir dukterį su visa šeima, žuvusius autoavarijoje.

Grįždama iš universiteto ant laiptinės durų pastebėjau ranka rašytą skelbimą: „Pamečiau dešimt eurų, kas rasite - prašau grąžinkite į 76 butą, pensija maža, neužtenka duonai.“

Išsitraukiau iš piniginės 10 eurų ir pakilau į penktą aukštą. Kai įteikiau senutei pinigus, ji apsiverkė: „Tu jau dvyliktas žmogus, kuris man atnešė pinigus. Ačiū.“

Nusišypsojau ir jau pasisukau eiti, kai senutė pratarė: „Dukrele, nuplėšk tą skelbimą nuo durų, ne aš jį rašiau.“ Stovėjo ir verkė: „Žmonių gerumas ir užuojauta suteikia man vilties.“

Ir Angelina paragino: „Visada palikime savyje šiek tiek vietos GERIEMS darbams.“

Oi, kaip dabar socialiniai tinklai dūzgia apie tuos gerus darbus: pasitikti, padėti nuo karo beprotybės bėgantiems žmonėms. Ponas Antanas tais savanoriais, geradariais pasidžiaugiąs, bet... „Tie geri darbai dažniausiai ir reklamos prieskonį turi - savo verslams, savo karjerai, reitingams“, - padūsavo penkiasdešimtmetis ponas.

Nelabai norėjau pritarti jo nuomonei. Bet susimąstyti privertė viena jo mintelė: „Turiu keletą garbaus amžiaus kaimynų, tokių susigūžusių, tiesiog besikraustančių iš galvos dėl pačių įvairiausių baimių.

Vaikai emigravę, nelabai per didelius atstumus telefoniniais pokalbiais sugeba paguosti ir nuraminti. Gal tuos kaimynus kaip toje kalėdinėje reklamoje pasikviesti į svečius?“ - klausdamas lyg ir siūlė p. Antanas. Manau, - pagal situaciją. Juk patys geriausi ketinimai gali virsti dar viena garbaus amžiaus žmonių baime... Bet pabandyti verta.