
Tai čia, Lietuvoje, dar jautiesi kaip pas Dievą užantyje, o plačiajame pasaulyje ir darbai sustoja, ir žmonės gauna šilumos smūgius, ir t. t. Mes tai, jeigu tris dienas be perstojo saulė kepina, piktinamės, guodžiame vienas kitą, kažką, dažniausiai miesto merą, kaltiname arba blogiausiu atveju - „Smiltynės perkėlą“, kad pliažai pilni žmonių, vėliau atėjusiems nėra kur atsigulti. Nors kuo jie čia dėti, sunku suprasti.
Ir štai ateina žiema. Iš pradžių visi klaipėdiečiai lekia į miškus apšarmojusių medžių fotografuoti, džiaugiasi filmuoti vertais pasakiškais vaizdais. Po dienos kitos vėl prasideda raudos, kad užknisa tas šaltis ir mašinų stiklų gramdymas rytais. Sudėtinga gyventi, kai vieną dieną minusas, o kitą jau atlydys, kai pilni traumatologijos skyriai priguldyti žmonių su lūžusiomis galūnėmis.
Ir vis dėlto, pagalvokite, kaip įdomu, kad turime tokius ryškius kontrastus. Negi būtų geriau, jeigu gyventume ištisoje vasaroje arba ištisoje žiemoje? O piktintis visada galima, ką mes sėkmingai ir darome.
* Humoristinio žanro rubrikos "Bulvaras" nerekomenduojama skaityti neturintiems fantazijos ir humoro jausmo.
Rašyti komentarą