Kažkodėl matydamas tokį vaizdą nusimeni: tai mes vis dar pasisaviname tai, kas viešojoje vietoje nebūna prirakinta grandinėmis? Pareina prisiminimai iš vaikystės: prie lenciūgo kaip karvė pririštas metalinis puodelis prie šulinio dangčio ir t. t.
O kėdės, ant kurios mėgsta sėdėti meistrelis, tikrai gali daug kam prireikti. Pasineš prie kokio nors upelio, pasistatys, atsisės ir žiūrės sau į laivelius. Filosofija tokia: kad to nenutiktų, kad nedingtų pasitikėjimas vieni kitais, geriau jau ją pririšti.
Kadangi piniginės taip neprisirišame, tai, ko gero, kiekvienas galime pasiguosti, kad bent kartą gyvenime vagys ją ištraukė. Ir dėl to patys esame kalti.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą