(Be)ryšio danguje: kodėl internetas lėktuve vis dar retenybė?

Kadangi ilgos valandos lėktuvo salone atrodo kaip idealus laikas pažiūrėti „Netflix“ ar atsakyti į susikaupusius elektroninius laiškus, daugeliui kyla klausimas, kodėl iki šiol skrydžio metu negalime visavertiškai naudotis internetu.

Ekspertų teigimu, tai lemia vis dar ribotos dabartinių ryšio technologijų galimybės ir su jų diegimu susijusios sąnaudos.

Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos atlikto tyrimo duomenimis, 2035 metais lėktuvuose veikiančio Wi-Fi ryšio rinka bus verta 130 milijardų JAV dolerių.

„Nepaisant didelio šios rinkos potencialo, per skrydį teikiamo interneto kokybė vis dar neatitinka lūkesčių, o alternatyvos jam vartotojai dar turės gerokai palūkėti“, – teigia „Telia“ tinklo vadovas Arūnas Strolia.

Dvi skirtingos technologijos, bet rezultatai nedžiugina

Pasak A. Strolios, Wi-Fi internetas lėktuvuose užtikrinamas dviem pakankamai skirtingais būdais. Pirmasis jų – „Oras-žemė“ (ATG) sistema, kuri, atmetus sudėtingą pavadinimą, veikia genėtinai paprastai.

Lėktuvo apačioje esančios antenos jungiasi prie tų pačių mobiliojo ryšio bokštų, kaip ir mūsų išmanieji telefonai. Deja, šios antenos sukurtos priimti tik pačią lėčiausią, bet užtat geriausiai prieinamą ryšio juostą, todėl interneto greitis lėktuve dažnai neviršija 10 Mb/s ir yra vargiai pakankamas net ir tokiam elementariam dalykui kaip el. pašto tikrinimas.

„Tačiau ATG sistema turi dar rimtesnį trūkumą – ji nėra prieinama negyvenamose vietovėse, tokiose, kaip kalnai ar vandenynai, kuriuos praskristi tenka palyginti dažnai.

Šią problemą išsprendžia kitas prisijungimo prie interneto būdas – naudojant aukštai skriejančius palydovus. Palydovinis internetas suteikia beveik 10 kartų didesnę spartą, nei ATG sistemos, bet dėl ypač didelio atstumo tarp palydovų ir lėktuvo ši ryšio rūšis pasižymi didele delsa.

Tai reiškia, kad telefone paspaudus internetinę nuorodą reikės ilgokai palaukti, kol internetinis puslapis bus pradėtas krauti. Visgi ateityje vėlinimo problemą turėtų išspręsti vis plačiau tam pradedami naudoti žemosios orbitos palydovai, kurie sumažins ryšio bangoms nukeliauti tenkantį atstumą “, – aiškina ekspertas.

Norėdamos pasiūlyti geriausią interneto veikimo patirtį savo keleiviams, ilgus transatlantinius ir transžemyninius skrydžius vykdančios aviakompanijos dažniausiai renkasi savo lėktuvus aprūpinti abiem minėtomis technologijomis.

Deja, neretai net ir to nepakanka, kad skrydžio metu prisijungus prie Wi-Fi būtų galima be erzinančių strigimų žiūrėti „YouTube“ ar geresnės kokybės filmą. Lėktuvo internetas vis dar išlieka tinkamu tik naršymui ar kitoms spartaus bei patikimo ryšio nereikalaujančioms užduotims.

Lietuviai pasinaudoti kol kas negali

Nors vienokį ar kitokį Wi-Fi lėktuvo salone siūlo nemaža dalis oro linijų, iš Lietuvos skrendantys keliautojai šia galimybe dažniausiai negali pasinaudoti. A. Strolios teigimu, tam yra keletas paprastų argumentų.

Visų pirma, iš mūsų šalies vykdomi tiesioginiai skrydžiai dažnai trunka tik keletą valandų, todėl keliautojai greičiausiai nejaučia tokio didelio poreikio neatitrūkti nuo išorinio pasaulio ir vargu ar būtų linkę įsigyti šią paslaugą.

Antra kliūtis – kadangi mūsų šalyje populiariausios mažų kainų oro linijos, galimybė pasinaudoti Wi-Fi ryšiu dažnu atveju galėtų sudaryti trečdalį ar net pusę skrydžio bilieto kainos, kas atbaidytų absoliučią daugumą skrendančiųjų.

„Aprūpinti lėktuvą palydovinio ar ATG interneto sistemomis kainuoja labai nepigiai. Didelę kainą nulemia ne tik brangi įranga, bet ir tai, kad lėktuvas mažiausiai keletą dienų priverstas stovėti angare, taip oro linijas priversdamas patirti nuostolių ir rūpesčių dėl skrydžių organizavimo“, – pasakoja „Telia“ tinklo vadovas.

Be to, lėktuvų interneto įranga, lygiai taip pat, kaip mūsų telefonuose veikiantis mobilusis ryšys, sparčiai tobulėja, todėl oro bendrovės baiminasi investuoti į nuo konkurentų greitai atsilikti galinčias bei dėl to didele neatsipirkimo rizika pasižyminčias technologijas.

Kodėl negalime naudotis mobiliaisiais duomenimis?

Plačiau panagrinėjus lėktuvuose veikiančio Wi-Fi subtilybes, daugeliui gali kilti klausimas – kodėl skrydžio metu tiesiog negalime naudoti telefono mobiliųjų duomenų ir prie interneto turime jungtis per specialią lėktuvo anteną?

A. Strolia teigia, jog tai lemia dvi objektyvios priežastys – saugumas ir technologinės kliūtys.

Pirmiausia, absoliuti dauguma oro linijų prieš pakilimą reikalauja, kad keleiviai elektronikos įrenginiuose įjungtų skrydžio režimą, kadangi bandymas prisijungti prie mobiliojo ryšio teoriškai gali trikdyti orlaivio navigacijos ir komunikacijos sistemų veikimą.

Nors daug skraidantieji greičiausiai bent kartą buvo pamiršę šį veiksmą atlikti ir vis tiek sėkmingai pasiekė kelionės tikslą, o šiuolaikinių lėktuvų sistemos nuo įvairių trukdžių apsaugotos ypač gerai, pilotai yra pastebėję, kad skrydžio režimo neįjungiančių keleivių įrenginiai trukdo komunikacijai kabinoje ir, sukeldami triukšmus, blaško pilotų dėmesį.

„Tačiau net jeigu piktybiškai nevykdytumėte lėktuvo įgulos nurodymų ir vis tiek bandytumėte savo telefone pasinaudoti mobiliuoju internetu, jums tai pasisektų nebent pakilimo ar nusileidimo metu.

Pernai karšto oro balionu atliktas „Telia“ eksperimentas įrodė, jog mobilusis ryšys dar gali veikti didesniame, nei 1 km aukštyje, tačiau jo kokybė smarkiai suprastėja.

Tad nenuostabu, jog vidutiniškai 10 km aukštyje skrendančiame laineryje mobilusis internetas išvis neveikia“, – patirtimi dalijasi ekspertas.

„Telia“ tinklo vadovo teigimu, tai paaiškinti galima tuo, jog mobiliojo ryšio bangos nukreiptos į žemę, todėl jų sugavimui tokiame dideliame aukštyje telefono antenos pajėgumo nebepakanka ir reikia specialių lėktuvuose diegiamų ATG sistemų.

Deja, tai taip pat reiškia, jog skrydžio metu vienintelis būdas pasinaudoti internetu dar ilgai bus lėktuvo Wi-Fi paslauga, kurios tobulinimui pastaraisiais metais skiriamos vis didesnės investicijos leidžia tikėtis, kad ateityje internetu danguje galėsime naudotis nedaug prasčiau nei būdami ant žemės.