Atvirai ir sąžiningai apie protingus vyrus

Minčių gausa virsta sambrūzdžiu, jų nuolatinis neigiamas atspalvis sukelia depresiją, jų uždarumas paralyžiuoja veiksmus, jų nepralaužiamas kategoriškumas slopina norą gyventi.

Jauni, kupini jėgų vyrai atrodo bejėgiai, užspeisti surūdijusiuose proto apkaustuose.

Jie gali pirmauti savo veikloje, skaityti šimtus protingų knygų, girtis savo laimėjimais, bet vis tiek likti pasenusių įsitikinimų įkaitais, aklai tikėti abejotinais autoritetais, vaikyti ratu mintis apie savo nepakankamumą.

Jie būna per daug rimti, persmelkti negatyvo, kartaus sarkazmo ir snobizmo.

Jie – protingi, bet jų protas nejudantis. Nepaslankus protas veda prie asmenybės mirties lygiai taip pat, kai nejudrus kūnas veda prie organizmo mirties.

Judėjimas – tai gyvenimas. Viskas, kas nustoja judėti, miršta.

Pažvelkite į pagyvenusio žmogaus kūną.

Sąnariai sustingę, sausgyslės neklauso, audiniai išdžiūvę. Susilenkti, pasisukti, prisėsti su kiekvienais metais darosi vis sunkiau, judesiai tampa vis labiau mechaniški.

Pagal žmogaus kūno judėjimą galima lengvai nustatyti, kiek jis yra gyvas.

Tas pats ir su protu. Proto sfera – oras, tai yra, neribotas judėjimas.

Protas kaip vėjas prasiskverbia visur, pučia į bet kurią pusę, sujungia tai, kas nesisieja. Todėl protui nenatūralu būti mažai judančiam. Ypač visuomenėje, kur protas valdo viską.

„Aš mąstau, vadinasi egzistuoju, labai seniai pasakė Dekartas, taip įtvirtindamas proto viršenybę.

O aš pasakyčiau taip: jeigu aš mąstau kaip dauguma mano kultūros žmonių, tai aš ilgai neišgyvensiu, – rašo psichologas Aleksandras Baranovas portale „Kluber“.

– . Mūsų mąstymas neprideda mums gyvenimo, veikiau atvirkščiai: mokymas, prijaukinti protai lėtai, bet užtikrintai veda mus į kapus.“

Kai mes liaunamės judinti protą, tada sakome jam: tu man nebereikalingas. Man užteks prikauptų šablonų ir aš gyvensiu pagal juos.

Protas tai priima kaip kvietimą mirti ir paleidžia susinaikinimo programą.

Jeigu norite egzistuoti, o dar geriau gyventi, tai mokykitės mąstyti, tai yra, judinti protą.

Moterys neretai sako, kad labai vertina vyrų humorą. Kodėl? Todėl kad joms linksma su jais?

Taip, bet tai dar ne viskas. Humoras – judraus proto rodiklis, tai yra, gyvo žmogaus, jaunystės ir jėgos. Tokie dalykai aukštai vertinami.

Kaip atskirti judrų protą nuo mirštančio?

Nejudrus protas yra dogmatiškas, jis žinias apie pasaulį priima kaip tiesą, nekritikuoja ir neabejoja jomis (žemė yra apvali, nes taip parašyta knygelėje).

Jam būdingas baltai juodas mąstymas (arba– arba), kraštutinumai, kategoriškumas (to negali būti; aš nesugebėsiu), absoliutizmas (visada, niekada, visi, niekas), išvedžiojimai, išsigalvojimai, teoretizavimas (aš žinau, kaip bus).

Nejudrus protas seka autoritetais, laikosi stereotipų, šablonų, užuot stengęsis pažinti pasaulį savarankiškai. Jis mechaniškas ir konservatyvus (niekada negyvenau gerai, nėra ko ir bandyti).

Lankstus, judrus, gyvas protas skiriasi nuo nejudraus svarbiausiu dalyku: jis pripažįsta pasaulio įvairovę ir begalybę.

Gyvas protas sveikina absurdą, humorą, misticizmą ir poeziją. Jis gali lengvai pažvelgti į situaciją iš įvairių pusių, iš paukščio skrydžio ir iš vidaus.

Jis sujungia nesuderinamus dalykus (ir– ir vietoj arba– arba), jis pripažįsta kiekvieno tiesą ir teisę , jis nepripažįsta priešingų pusių.

Gyvas protas atviras naujovėms per jo smalsumą, pozityvą ir pasitikėjimą.

Ir svarbiausia: gyvas protas nelaiko savęs protingu ir viską žinančiu, jis lieka kvailio būsenoje. Pasakose visada laimi trečias brolis – kvailutis.

Pasaulis nėra rimtas. Pasaulis yra įvairiaspalvis. Pasaulis absurdiškas. Ir dėl to žavus. Dėl to stabilus. Dėl to gyvas.

Kaip padaryti protą paslankesniu ir tapti labiau gyvam?

Perskaityti dar vieną knygą? Išmokti dauginti mintyse? Deja, ne. Proto gyvumas slypi kitoje plotmėje.

Kaip mes žvaliname kūną, išjudiname užtirpusias nuo sėdėjimo ar gulėjimo nepatogioje pozoje kojas? Mes rąžomės, pasitempiame. Tai yra, praplečiame kūno ribas. Tas pats ir su protu.

Jam reikia pasiūlyti judėti į dar nepažįstamas sferas. Žengti į paradoksų, abejonių, absurdo, humoro pasaulį. Peržengti įprastos, besikartojančios, jaukios, saugios, komforto būties ribą.

Iš pradžių galima paklausyti barono Miunhauzeno patarimo: „Protingas veidas – tai dar ne proto požymis, ponai.

Visos kvailystės pasaulyje daromos būtent su šita veido išraiška.

Šypsokitės, ponai.

Šypsokitės!“