4 draugų tipai, su kuriais geriau išsiskirti

Jūs tvarkingai atsakydavote į jo ar jos pranešimus, bet niekada neparašydavote pirmi ir nesakėte tiesiai, jog nenorite su juo draugauti. Galbūt jis yra vienas iš keturių toliau aprašytų tipažų. Patartina laiku išsiskirti su tokiais žmonėmis.

1. „Telegrafistas“

Jūsų draugas (bičiulis, pažįstamas – vadinkite jį, kaip norite) nuolat savo išmaniajame telefone barškina pranešimus bet kuriuo paros metu – darbo dienomis ir savaitgaliais, per šventes ir vakarėlius, per svarbius dalykinius susitikimus. Regis, kas čia tokio?

Galimybė visą laiką palaikyti virtualų ryšį – šiuolaikinio gyvenimo ypatumas, o telefono garsą visada galima atjungti. Problema ta, kad draugas visai negerbia jūsų, asmeninių jūsų ribų ir laiko. O juk be pagarbos neįmanoma tikra draugystė.

2. „Energinis vampyras“

Po kiekvieno susitikimo su tokiu žmogumi, pasijuntate visiškai išvargę, ištuštinti. Gal todėl, kad jis nuolat vėluoja ir sužlugdo jūsų planus? Ar todėl, kad skleidžia aplinkui gryną negatyvą, nuolat skundžiasi gyvenimu, tačiau ryžtingai atmeta visas jūsų idėjas ir pasiūlymus.

Suprasti, ar verta išsaugoti santykius su tokiu žmogumi, gana paprasta: draugystė turi užpildyti jus ir suteikti jėgų, o ne nualinti.

3. „Emocionaliai kurčias“

Toks žmogus nepastebi ir negerbia svetimų emocijų, kritikuoja jus ir nekontroliuoja to, ką šneka, o per šventes įteikia nereikšmingų „besielių“ dovanų ir siunčia banalius pranešimus.

Jis nedirba su savimi, nes ir taip yra visiškai patenkintas viskuo. Draugauti su juo labai sudėtinga, nes jis reguliariai užgauna jūsų jausmus ir vargu ar kada pasikeis.

4. Apkalbos

Būkime sąžiningi: visi mes kartkartėmis pasidalijame „naujienomis“ apie aplinkinius, bet vienas dalykas yra neutraliai aptarti, išgyventi ir net džiaugtis kitų sėkme, o kitas dalykas – peikti, smerkti už akių ir kritikuoti.

Apkalbinėtojai tiesioj „išnarsto ir sutrina į miltus“ kitus (net savo draugus). Veikiausiai jie tai daro dėl savo žemos savivertės ir nepasitikėjimo savimi, bet ar kam nors nuo lengviau?

Taip, dabar šis žmogus su jumis aptarinėja kitus. Bet nejaugi manote, kad kitoje kompanijoje jūs netapsite jo nuodingų strėlių taikiniu?

Kodėl mes nekreipiame dėmesio į tokius signalus?

Nuo vaikystės mes buvome mokomi, kad turėti daug draugų yra gerai. Draugai iš vaikystės kiemo, mokyklos, universiteto, iš darbo – visuomenei visai nesvarbu, ar mūsų charakteriai yra suderinami, ar mums gera kartu. Niekas mūsų nemokė, kaip reikia elgtis bendraujant su draugais, kaip susidraugauti, kaip išsiskirti, kaip išsiaiškinti keblius klausimus.

Mes gyvename su mintimis, kad draugai yra visam laikui ir nekeliame dėl to abejonių, nors kartais reikėtų. Mat dažnai netinkamai draugai grubiai pažeidžia mūsų asmenines ribas Jie sugeba įskaudinti mus, prisidengdami meilės, rūpinimosi ir gailestingumo kauke. O mes būname priversti su tuo taikstytis, nes alternatyva, kaip mums atrodo, būtų vienatvė. Bet tai – netiesa.

Sveika draugystė neįsivaizduojama be asmeninių ribų paisymo ir abipusės pagarbos. Tokiuose santykiuose mes nebijome, kad kitas nuo mūsų nusigręš, jeigu papasakosime, kas mus slegia, arba nesutiksime su kokiu nors pasiūlymu Tik tokios draugystės ir verta siekti.