Kuršo dalybos: baltų vikingų tragedija
(7)Vokiečių ordino ir Kuršo vyskupo Henriko pasirašytuose dokumentuose pirmą kartą buvo paminėta Palanga, Gargždai, Kalotė, Kretinga, Imbarė, Skuodas, Mosėdis, Rietavas ir kt. Sykiu tai reiškė ir kitą istorinį etapą: kuršių nukariavimą ir visišką išnykimą.
„...Tie [kuršiai] yra žiauriausia gentis, visi nuo jos bėga, todėl kad ji pernelyg [atsidavusi] stabmeldystei. Ten labai daug aukso, geriausi žirgai. Visi [jų] namai pilnį žynių, pranašų ir burtininkų“, - apie kuršius XI a. rašė vokiečių kronikininkas Adomas Brėmenietis.
Kokiomis aplinkybėmis tokia narsi, turtinga ir galinga, su skandinavų vikingais Baltijos jūroje savo laiku konkuravusi gentis buvo pavergta, kas užkoduota 1253 m. dokumentuose, išskirtiniame interviu papasakojo geriausias Lietuvoje kuršių piliakalnių, gyvenviečių žinovas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doc. dr. Gintautas Zabiela.
Kaip Jūs apibūdintumėte kuršių gentį?
Iš visų baltų genčių tai išskirtinė, o gal ir išskirtiniausia gentis. Pasižymėjusi savo aktyvumu, veikla vikinginiu periodu VIII-XI a. ir XII a., pasirodymu Baltijos jūros regione, turėta labai didele teritorija ir įspūdinga materialinė kultūra. Tai - pati turtingiausia baltų gentis. Nesvarbu, ar žvelgsime į įkapes Palangoje, Klaipėdoje ar tolimame kampelyje Laiviuose, Griežėje, visur kapai - su itin prabangiomis įkapėmis. Ir ši tendencija pastebima ne kažkuriuo konkrečiu laikotarpiu, o šimtmečiais.
Visa tai rodo, kad kuršiai savo išsivystymu buvo labai priartėję prie valstybės sukūrimo. Stovėjo žymiai aukščiau už kitų genčių organizaciją, tik nepavyko realizuoti planų.
KU BRIAI archeologas dr. Gintautas Zabiela. KU nuotr.
XIII a. didelė kuršių gyvenama teritorija nuo dabartinės Klaipėdos pietų iki Rygos įlankos buvo lyg niekur nieko pasidalyta tarp Vokiečių ordino livoniškosios atšakos ir Kuršo vyskupo. Kaip tai įmanoma?
Istorija susijusi su bendraeuropiniais procesais, prasidėjusiais XII a. pabaigoje. Tai - savotiški šiaurės kryžiaus žygiai. Rytų Baltijos regionas buvo perspektyvi tarpvalstybinė zona kurtis vokiečių ordinų miestams. Dėl nuo seno išvystytų prekybos kelių ekspansija pirmiausiai prasidėjo Šiaurės Kurše, prie Dauguvos upės žiočių, dabartinėje Latvijos teritorijoje. Susidarė sąlygos 1201 m. įkurti Rygos miestą, Kalavijuočių ordiną ir plėsti savo įtaką aplinkinėse pajūrio žemėse. Siekis - jas kontroliuoti, prekiauti, kurti tokias savo valstybėles.
Ideologinis pagrindas buvo krikštas. Kalbame apie kryžiaus karų epochą, tik anksčiau jie buvo nukreipti į Palestiną, o šiems pasibaigus pradėti vykdyti kituose kraštuose, tarp kurių - ir mūsų pajūrio regionas.
Štai tokiame bendrame fone atsiranda Livonijos ordinas, kilmingųjų vokiečių valstybinė organizacija, kuri plečiasi ir 1252 m. Dangės žiotyse pastato Memelburgo pilį, o po metų jau išsidalija Pietų Kuršo žemes. Prielaidos tokiam žingsniui: gentinės visuomenės, nesuspėjusios sukurti savo valstybės ir deramai pasipriešinti.
Kuršių ir Vokiečių ordino atstovų susidūrimas. Dabar - rekonstrukcijos festivalių puošmena, XIII a. - istorinį lūžį reiškęs faktas, apie kurį vis dar per mažai kalbama.
Ar kuršiai galėjo tai padaryti prieš gerai organizuotus, geriau ginkluotus atėjūnus?
Pats pavadinimas „kalavijuočiai“ viską pasako: šio ordino ideologija buvo ne taikos sklaida, o aiškiai militarinio pobūdžio. Vokiečiai jau turėjo solidžios karinės patirties dalyvaudami kryžiaus žygiuose kitur. Kalbame apie nuolat kariaujančias organizacijas, kurios kaupė patirtį įvairiais aspektais. Tad į kuršių kraštą atsikraustė nepalyginti geriau disciplinuota armija. O ir pačią organizaciją sudarė riteriai, kilmingieji, turėjo sunkesnę ginkluotę ir aptarnaujantį personalą. Ordinas ir kuršiai - kaip tankas ir pėstininkai.
Apie kuršių karinę organizaciją rašytinių šaltinių nėra, tačiau mes galime remtis archeologine medžiaga ir to laikotarpio genčių tradicijomis. Veikiausiai kuršiai buvo labiau tokie pašauktiniai, kurie ima ginklus ir dalyvauja karo žygiuose. Susižaisti, treniruotis turėjo labai mažai laiko. Žinoma, kuršiai galėjo būti kovingesni, labiau motyvuoti kai kuriais atvejais, nes vieni kitus labiau pažinojo. Mobilesni, nei tas šarvuotas karys. Bet visumoje valstybinio lygio karinė organizacija visada yra galingesnė, pranašesnė. Žinoma, ne visada geresnė ginkluotė ar organizacija lemia mūšio baigtį.
Kalniškės piliakalnis, ant kurio stovėjo 1253 m. balandžio 4 d. pirmą kartą paminėta pilis, dokumentuose užrašyta kaip „Garisda“. Ji davė vardą šiemet 770 metų jubiliejų švenčiančiam Gargždų miestui. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Kuo svarbūs yra 1253 m. Pietų Kuršo dalybų aktai ir kiek kuršiškų vietovardžių ten paminėta?
Tai yra faktais grindžiama mūsų istorija. Pirmieji 1253 m. rašytiniai dokumentai ir yra svarbūs tuo, kad dėka jų galima minėti 770-ies metų jubiliejus.
Ordino dokumentai pagal išlikimą - labai skirtingo lygio. Deja, pats svarbiausias - 1253 m. balandžio 4 d. Kuldygos pilyje pasirašytas akto originalas - neišliko. Labai retai viduramžių istorijoje pasitaiko, kad originalai iki mūsų dienų išliktų. Tai lėmė įvairios aplinkybės: karai, politinės permainos ir panašiai. Juos naikino.
Tačiau Kuršo žemių dalybų dokumentai buvo svarbūs, nes susiję su konkrečios teritorijos padalijimu, todėl XIV a., XV a. ir vėlesniais šimtmečiais buvo padaryti įvairūs nuorašai. Ordinui ir vyskupui tie aktai buvo aktualūs ne tik tada, kai pasidalijo kuršių žemes, bet ir vėlesniais laikais. Matyt, iškildavo vis kažkokių ginčų, neaiškumų, ir teko prisiminti senąjį dokumentą per jo nuorašus. Taip jie ir išliko.
1253 m. dokumente minimos net 89 Pietų Kurše buvusios kuršių gyvenvietės ir pilys (Ordino dalis - 57, vyskupo - 30, nedalytos apygardos - 2), o tai - unikalus atvejis Lietuvos istorijoje. Remiantis istoriko Tomo Baranausko apskaičiavimais, ši teritorija užėmė 7,8 tūkst. kv. kilometrų. Didžiulis plotas nuo Klaipėdos pietinių prieigų iki Liepojos ežero, o į rytus nuo pajūrio kuršių žemės siekė apie 100 kilometrų.
Dokumentuose susiduriame su kitokiais pavadinimais, nei dabar kasdienėje kalboje vartojame. Kretinga - „Cretyn“, Eketė - „Akitte“, Lazdininkai - „Lasdine“, Nagarba - „Nebarge“, Apuolė - „Appule“, Skuodas - „Schoden“, Mosėdis - „Maysedis“, Rietavas - „Retowe“ ir panašiai. Gal vokiečių metraštininkai blogai išgirdo, užrašė, o gal atvirkščiai - kuršiškai šios vietovės skambėjo būtent taip ir dabar mes tariame naujoviškai?
Tokia didelė gentis kaip kuršiai turėjo išskirtinę, savitą kalbą, kurios atgarsių randame dabartinėje žemaičių dounininkų tarmėje. Kuršiško teksto nė vieno neturime, todėl nežinome, kokia buvo jų kalbos struktūra. Galima manyti, jog XIII a. kuršiškai tie vietovardžiai skambėjo kitaip nei dabartiniais laikais, jau paveikti vėlesnių kalbos norminimo tendencijų.
Kitas dalykas: tie pavadinimai buvo pasakomi žodžiu, o paskui gal net per kitą asmenį, šiam atkartojus, užrašomi raštu. Įsivaizduokime, jei mums tektų užrašyti išgirstus svetimos, sunkiai suvokiamos kalbos pavadinimus. Natūralu, kad būtų klaidų.
Taigi, susiduriame su painiais kalbiniais aspektais: viena vertus, kuršiai nevadino pilių, gyvenviečių taip, kaip dabar mes tariame, kita vertus, XIII a. užrašymai - taip pat su klaidomis, ypač kalbant apie vietovardžių galūnes.
Kokie buvo užkariautojų motyvai vienas pilis, gyvenvietes paminint, o kitų - ne? Ar nepaminėtos - mažiau svarbios? Pavyzdžiui, Kretingos r., Rūdaičiuose, yra puikus kuršių piliakalnis, didžiulis kapinynas, bet šio vietovardžio Kuršo dalybų akte nėra. Ir atvirkščiai: Dupie siejama su Kretingos rajono Dupulčių kaimu, kuriame nėra ne tik piliakalnio, bet ir jokių kuršiškų archeologinių paminklų.
1253 m. balandžio 5 d. Kuršo vyskupo Henriko ir Vokiečių ordino sutartis dėl Pietų Kuršo padalijimo. XV a. nuorašas, saugomas Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne. Iliustracija iš T. Baranausko knygos „Kuršo aktai. Acta Curoniae“ (2017 m.).
Matyt, tai buvo susiję su kuršių krašto pažinimu, žiniomis. Pažinimas negalėjo būti labai gilus, nes buvo ką tik užvaldę. Ordino atstovai, žvalgai, be abejonės, keliavo po kuršių žemes. Kažkur neužėjo - nepaminėjo, o kai kur gal užteko paminėti vieną gyvenvietę ar pilį dėl didesnės jų koncentracijos konkrečioje teritorijoje. Apskritai kuršiškų gyvenviečių buvo kelis kartus daugiau, nei paminėta dokumentuose. Labai tankiai kuršiai gyveno, ypač Mėguvos žemėje.
Taigi, negalime sakyti, kad neužrašytos pilys buvo nesvarbios. Ko gero, kuršių žemių dalybos vyko stambesniais gabalais, o ne atskiromis gyvenvietėmis, kurios įvardytos kaip orientyrai arba pagrindinės gyvenvietės, pilys. Ordinui buvo svarbu tą kraštą grubiai suskirstyti.
Kur yra pilkosios XIII a. dokumentų zonos? Šalia Klaipėdos buvo Galmene, Octe, Poys, Mutene įvardytos pilys ar gyvenvietės, kurių buvimo vietos - mįslingos. Ar daug tokių atvejų?
Ankstyviausių dokumentų gal neberasime, bet tikrai labai daug yra neišnagrinėtų dokumentų iš vėlesnių laikų: pradedant nuo XVI a. Ten gali būti labai vertingų šalutinių duomenų, užuominų, nuorodų į ankstesnius šaltinius, jų turinį. Ypač kalbant apie Pietų Kuršo apgyvendinimo istoriją. Tikrai dar daug ką galima rasti vokiškuose archyvuose, ypač Prūsijos kultūros paveldo slaptajame archyve, kuris nebėra slaptas. Kiek stebina aplinkybė, jog istorikai šio archyvo potencialą išnaudoja dar labai menkai.
Antra medalio pusė - archeologija. Žemėje dar liko labai daug paslapčių. Kasmet randami nauji kuršių piliakalniai, kapinynai, gyvenvietės, ir ši medžiaga plečia mūsų akiratį. Antai pernai Skuodo rajone aptiktas Gėsalų piliakalnis, kuriame buvo 1253 m. Kuršo dalybų akte paminėta Zesele pilis. Pilkųjų zonų dar labai daug.
Bus daugiau.
Rašyti komentarą