Kur labiau norime gyventi - name ar bute?

Benitas JONIKAS, AB „Klaipėdos vanduo“ generalinis direktorius

Tai skonio reikalas. Kas mėgsta žemės darbus, gal renkasi namą. Teko trumpai su tėvais gyventi nuosavame name.

Dabar gyvenu bute centrinėje miesto dalyje ir, mano manymu, jame geriau. Kadangi mano šeimoje yra trys vaikai, didžiausias šio buto privalumas - jo vieta, tiksliau sakant, tai, kad galime apsieiti ir be transporto. Savas sodas ar daržas man šiuo metu nėra labai aktualus dalykas.

Nuosavo namo pagrindiniai minusai turbūt būtų jo vietos ir sugaišto laiko kelyje klausimas.

Esant idealioms sąlygoms norėčiau buto arba namo Lietuvos pajūryje, ne užsienyje. Ar butas, ar namas, didelio skirtumo nebūtų: vieno vienokie privalumai, kito kitokie. Be abejo, visada vertini galimybes bei kainos ir kokybės santykį.

Klausiate, ką brangiau išlaikyti. Net nežinau: butas butui, o namas namui nelygus. Gyvendamas name gali pats reguliuoti šildymą, o bute esi priklausomas nuo kaimynų. Ko gero, dėčiau lygybės ženklą: vieno vienokie, kito kitokie pliusai.

Loreta BOSIENĖ, medicinos centro „Lorna“ vadovė

Jeigu didelis užimtumas, tikrai reikia gerai pagalvoti, ar verta tarnauti tam namui. Žmonės turi vieno kambario butą, bet užtat kasmet keliauja.

Aš gyvenu name, bet man visur gerai. Ne tame esmė, kur tu gyveni, o tai - koks esi žmogus.

Namo privalumas tas, kad turi savo kiemą ir visada gali susilieti su gamta. Jame ramybė ir privatumas. Mes, dirbantys žmonės, pareiname vakare ir norime saugumo bei ramybės.

Labai daug metų gyvenau bute, bet ir tada man buvo gerai. Jeigu reikia gamtos, gali uždaryti duris ir važiuoti prie jūros, į parkus.

Kiekvienas renkasi pagal finansines galimybes, pomėgius, patogumus. Jaunos šeimos turi viską įsivertinti - būtinai pagalvoti, kas vežios vaikus į mokyklą, į būrelius, kas bus šeimos vairuotoju.

Gal smagu tame name pasisvečiuoti, bet jauni žmonės darbe daug dirba, o dar ir į namą reikia įdėti daugiau darbo. Jie turi ieškoti, kad kas nors padėtų iš artimųjų ar ką nors samdyti.

Aš čia, Klaipėdoje, gimiau. Galima pakeliauti, paatostogauti, bet niekada manęs netraukė gyventi kitose šalyse. Užtat visada norisi gamtos. Galbūt todėl, kad vasarą atostogas praleisdavau kaime. Išlikusi ta emocija, kai mes, vaikai, basomis kojomis lakstydavome, padėdavome močiutei.

Rimantas BALSYS, Klaipėdos universiteto profesorius

Man tinka šių dviejų variantų miksas: turi butą senamiestyje ir gyveni arti darbo, pėsčias eini į jį, į kultūrinius renginius. Laisvė be automobilio suteikia savotiško smagumo. O savaitgalį važiuoji į sodybą. Šiai mano praktikai beveik 20 metų ir esu ja labai patenkintas.

Neigiamas dalykas tas, kad reikia dvigubai mokėti. Mokesčių būna alogiškų. Pavyzdžiui, aš daug nešiukšlinu, bet vis tiek moku už objektą. Atrodytų, turėtų būti ant žmogaus galvos kabinamas šiukšlių maišas ir imamas mokestis už jį.

Mano namas stovi ten, kur norėjau, nes 5 metus jo ieškojau, - Žemaitijoje, ant upės kranto. Ir niekur kitur nenorėčiau gyventi. Visur kitur galiu pasisvečiuoti savaitę. Aštuntą dieną man pradeda niežtėti ten, kur auga sparnai, ir noriu skirti į savo Lietuvą, į savo sodybą.

Vienas mano bičiulis yra gražiai pasakęs - turėdamas sodybą arba namą išėjai į lauką, ten, kur atsistojai, ten rasi darbo. Dabar yra labai suaktyvėję žmonės, kurie neturi ką veikti. Atsirado ėjimai visokiais keliais. Bet kai turi sodybą, tai nuo ryto iki vakaro tiek prisivaikščioji, kad nieko nebereikia. Mano galva, betikslis tuščias ėjimas yra atsiradęs iš per daug gero mūsų gyvenimo. Nors šiukšles surinktų vaikščiodami.

Rasa PAUKŠTO, kulkinio šaudymo trenerė

Jeigu turėčiau daug daug pinigų, įsigyčiau du namus. Vienas būtų kur nors Turkijoje, Egipte, Kanaruose ar kt. poilsiui. Kitoje šalyje norėčiau nebent užsidirbti pensiją.

Neseniai baigiau universitetą, susiradau darbą darželyje ir dirbu jau dvejus metus. Galima sakyti, turiu tris darbus. Esu viena visoje Klaipėdoje ir Klaipėdos rajone kulkinio šaudymo trenerė. Man šis darbas patinka, vaikus treniruoju jau daugiau kaip 10 metų. Susiradau savo vietą, tai apie išvykimą į užsienį nebegalvoju.

Kadangi turiu 12 metų sūnų, labai norėčiau namo mieste, kur nors prie prekybos centro „Molas“, kol vaikas užaugs ir kol aš išeisiu į pensiją.

O kai nebedirbsiu, norėčiau gyventi vienkiemyje, kad nebūtų jokių kaimynų, prie miškiuko, kad briedžiai ateitų į svečius (juokiasi). Mes gyvename bute, bet statomės namą Mazūriškėse prie tvenkinio. Vieta man labai patinka. Norisi vasarą išeiti ant gražios savo žolytės, o ne ant asfalto. Mano svajonė - daržas. Turiu sodą ir jau 30 metų po žemę rausiuosi.

Prisimenu, kaip sovietmečiu gyvenome penkiaaukštyje. Tada ir kaimynai, ir visa bendruomenė buvo kitokie. Ir sveikindavomės, ir pažinojome visus. Dabar gyvenu dešimtaukštyje. Į liftą, iš lifto, ir viskas, nebėra tos bendrystės. Neseniai organizavome talką, joje kaimynai susipažino.

Donatas ŽELVYS, Klaipėdos jaunimo teatro aktorius

Turbūt labiau norėčiau gyventi name. Man atrodo, kad visi darbai jame yra malonūs. Matyt, kažkada vis tiek ateina tas laikas, kaip sakydavo seneliai, kai norisi rankas nerti į žemę. Gal man norėtųsi labiau vienkiemio, kad šalia nebūtų jokių namų, tik miškas. Kalbant apie senatvę, tai norėčiau gyventi net ne mieste, o kokiame nors kaime.

Gyvenu bute. Vienas iš pagrindinių minusų - neturėjimas savo lauko, savo erdvės, kurioje galėtum žolę nupjauti, pabūti. Na, ir kaimynai, nors nesakau, kad jie blogi. Kokie buto privalumai, net neįsivaizduoju, gal tie patys kaimynai, jeigu pasiseka ir jie būna geri. Nutikus nelaimei ar vagystės atveju jie greičiau padės nei gyvenant name.

Svajonių namą norėčiau turėti Lietuvoje. Rinkčiausi iš kelių vietų: kur nors pajūryje arba pamiškėje, gal labiau į Druskininkų ar Anykščių pusę, ten, kur miškai gražūs.

Iveta LOBANOVA, Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro direktoriaus pavaduotoja veiklai

Manau, kad didžioji dalis žmonių norėtų gyventi name, bet gal ne visi gali. Dabar įvažiuoti į miestą sudėtinga: nemažai jame dirbančių žmonių gyvena užmiestyje, veža vaikus į miesto mokyklas, į darželius.

Šiuo metu mes gyvename Klaipėdos rajone kotedže, bet statomės ir namą rajone. Klaipėdoje būstai per brangūs. Norisi turėti privatų žemės sklypą, kuriame galėtum leisti laisvalaikį, atsipalaiduoti po darbų.

Didžiausia problema klaipėdiečių, gyvenančių butuose, - kur vakare grįžus pasistatyti automobilį. Namas gal daugiau turi privalumų: ir oro kokybė geresnė, ir mažiau kaimynų. Bet užtat daugiau ir rūpesčių: ir žolę reikia pačiam nusipjauti, ir aplinką prižiūrėti.

Esant idealioms sąlygoms, savo namui vis dėlto rinkčiausi mūsų pajūrį, kur nors netoli jūros, kokiame nors pušyne, gal Giruliuose. Esu Klaipėdoje gimusi ir augusi, nenorėčiau atitolti nuo šito krašto. Mūsų pajūris, miškai, pušys yra užburiantys.