Kruvina vikingų kaktomuša Apuolėje
(2)Tai - Skuodo rajone esantis kuršių archeologinis kompleksas su vienu įspūdingiausių piliakalnių, ant kurio stovėjo lygiai prieš 1 170 metų didžiulį švedų vikingų antpuolį atrėmusi pilis.
Aštuonias dienas trukęs mūšis pateko į ankstyvųjų viduramžių kronikas ir išgarsino Apuolę bei jos gynėjus kuršius.
Nuo 2003 m. ant minėto piliakalnio organizuojamas tarptautinis senųjų amatų, archajiškos muzikos ir karybos festivalis, kuris vyks šį savaitgalį, rugpjūčio 12-13 d. Skaitytojams siūlome nusikelti į vikingų epochą ir sužinoti, kaip į IX a. kronikose aprašytus bei įvairiomis interpretacijomis apaugusius įvykius žvelgia profesionalūs archeologai.
Epochos bruožai
Vikinginiu laikotarpiu vadinami VIII-XI amžiai, todėl Apuolės apsiausties kontekste susiduriame su kuršiais-vikingais. Galimai ne visi skaitytojai žino, jog terminas „vikingas“ nereiškia gentinės ar tautinės priklausomybės, o veikiau veiklą, gyvenimo būdą - plėšikavimą keliaujant į svečias šalis laivais.
„Adomas Brėmenietis XI a. antrojoje pusėje rašė, jog Kurše gyvena žiaurūs žmonės, kurie turi daug turto, geriausių žirgų ir išpažįsta stabmeldžių kultą. Tokia vikingų laikų kuršių charakteristika buvo lyg ir paskata keliauti į kuršių žemes plėšikauti, vėliau ir krikščionybę skelbti. <...> “Užmušam visus, kas mums paklius, ir paimam viską, ką įstengsime„, - kadaise tarė vikingas Egilis savo kariams. Tiek savo šalyje, tiek svetur buvo kaunamasi dėl turto ir žemių“, - knygoje „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“ (2004 m.) pastebėjo jos autorius archeologas, buvęs Klaipėdos universiteto (KU) rektorius, akademikas, hab. dr. profesorius Vladas Žulkus.
Dauguma skandinavų žygių į Kuršą kaip tik tokie ir buvo: ko negaudavo prekiaudami, paimdavo jėga.
„Plėšikaujantys skandinavų vikingų būriai ir net ištisos jų armijos siaubė ne tik pakrantes, jie prasiskverbdavo giliai į kuršių kraštą - apie 853 m. švedai iš pajūrio pasiekė vieną iš svarbiausių Kuršo centrų Apuolę, kuris nuo jūros nutolęs apie 50 km“, - rašė V. Žulkus.
Anot kito archeologo, geriausiu piliakalnių žinovu Lietuvoje laikomo dr. Gintauto Zabielos, neabejotinai buvo puldinėjamos ir kitos kuršių pilys.
„Skandinavų skverbimasis į Baltijos regiono žemes ir bandymai čia įsitvirtinti prasidėjo dar VII a., o IX-X a. ypač suintensyvėjo, nes kūrėsi danų ir švedų valstybės. Tokios visuomenės paprastai būdavo ekspansyvios, jos stengėsi ne tik įtvirtinti savo valdžią gimtajame krašte, bet ir artimiausioje aplinkoje. Tai reikia turėti omenyje, norint suvokti 853 m. įvykius“, - teigė mokslininkas.
Piliakalnyje archeologų rasti įvairūs antpuolius įrodantys strėlgaliai. Iš knygos „Apuolė. Kasinėjimai ir radiniai 1928-1932“ (2021 m.).
Danų mįslė
Apie garsiąją Apuolės apsiaustį sužinome iš vienintelio šaltinio: vadinamųjų Rimberto kronikų. Šis dvasininkas IX a. pabaigoje aprašė šventojo Anskaro gyvenimą (veikalas lotyniškai vadinasi „Vita sancti Anskarii per s. Rimbertum“). Minėta kronika publikuota dar 1884 m. išleistoje knygoje „Scriptores rerum Germanicarum in usum scholarum“.
Kronikų dalies, kurioje minima Apuolė, vertimas į lietuvių kalbą su pačių leidėjų skliaustuose parašytais patikslinimais pateikiamas dar 1955 m. išspausdintame „Lietuvos TSR istorijos šaltinių“ I tome (parengė autorių kolektyvas).
"Toli nuo jų (švedų) yra viena gentis, vadinama kuršiais (Cori), kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet jau gerokas laikas praėjo, kaip jie sukilo ir stengėsi tapti nepriklausomi. Pagaliau danai, tai žinodami, minėtuoju laiku (853 m.), kai ponas vyskupas (Anskaras) jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų (kuršių) tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pasivergti. O ta valstybė turėjo 5 sritis.
Taigi ten gyvenantieji žmonės, patyrę apie jų atvykimą, susijungė į vieną junginį ir pradėjo narsiai priešintis ir savo tautą ginti. Ir jiems atiteko pergalė: pusę danų žmonių išžudė, pusę laivų apiplėšė, pagrobė iš jų auksą, sidabrą ir daug kitokio turto", - rašoma knygoje.
Anot G. Zabielos, ši dalis atskleidžia labai svarbią aplinkybę: kuršiai IX a. jau turėjo 5 administracinius vienetus (XIII a. viduryje minimi 9) ir sugebėjo organizuotai gintis, o tai signalizuoja apie protovalstybei būdingus bruožus.
„Tačiau šioje kronikų dalyje esama kazuso: ką konkrečiai puolė danai? Kur vyko tas mūšis? Nėra minima Apuolė. Rašoma abstrakčiai, minimi apiplėšti laivai, tad kuršiai danus galėjo pasitikti ir prie jūros. Pats mūšis nėra smulkiau aprašytas“, - pastebėjo jis.
Didingas ir turintis stiprų istorinį užtaisą: kuršių paveldo perlas - Apuolės piliakalnis, noriai lankomas visais metų laikais. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Perdėti skaičiai
Paminėjęs danus vienuolis Rimbertas savo kronikoje iškart įpina švedišką siužeto liniją.
„Išgirdę apie tai, minėtasis karalius Olefas (švedų karalius Olafas - aut. past.) ir švedų žmonės įsigeidė sau įsigyti garso, kad jie galį padaryti tai, ko nepadarė danai, o be to, kadangi jau anskčiau jiems buvo priklausę (kuršiai), sutraukė didžiulę kariuomenę ir užpuolė tas sritis. Ir pirmiausiai netikėtai atvykę užpuolė vieną jų valstybės pilį, vadinama Seeburg, kurioje buvo 7 000 kovotojų: ją visą suniokojo, apiplėšė ir padegė“, - rašoma 1955 m. knygoje.
Lietuvių archeologai iki šiol diskutuoja, kuri kuršių pilis įvardyta Seeburg (vokiškai „See“ gali reikšti ir jūrą, ir ežerą, o „Burg“ - pilis). Vieni linkę ją sieti su Gruobinia Latvijoje, o prof. V. Žulkus linkęs manyti, jog turėta omenyje Palanga.
„Dėl to įgavę drąsos, nuleidę laivus, išvyko į 5 dienų kelionę ir skubėjo su didele narsa prie kitos jų (kuršių - aut. past.) pilies, vadinamos Apulia (Apuolė - aut. past.). O toje pilyje buvo 15 000 kovotojų. Taigi, ten jiems atvykus, (gyventojai) užsidarė pilyje; vieni iš lauko pradėjo pilį pulti, antrieji iš vidaus drąsiai priešintis; vieni viduje gynėsi, antrieji iš lauko laužėsi. Taip praėjo 8 dienos, ir kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro jie narsiai grūmėsi kovoje; ir iš vienos, ir iš antros pusės daugelis krito, bet nei vieni, nei kiti pergalės nepasiekė“, - cituojamos kronikos.
Kuršiai ir skandinavai buvo vikingai, kurie konkuravo Baltijos jūros erdvėje. Deniso NIKITENKOS nuotr.
G. Zabiela su šypsena komentavo, kad Rimbertas gerokai persistengė, įvardydamas kuršių pilies gynėjų skaičių.
„Medinėse pilyse vienas vyras turėjęs ginti maždaug 2 metrus pilies sienos. Būdavo pasirenkamas optimalus pilies gynėjų skaičius konkrečiai piliai, nes daugiau žmonių tvirtovę paverstų neatsparia ilgesnei apsiausčiai dėl maisto trūkumo bei neleistų efektyviai kovoti mūšyje: susidarytų sangrūdos prie gynybinių sienų, kas lemtų ginklų valdymo laisvės suvaržymus. Be to, į pilį subėgdavo apylinkių gyventojai, moterys, vaikai, tad žmonių perteklius išties trukdydavo gintis“, - teigė archeologas.
Taigi, anot jo, apskaičiavus dabartinį Apuolės piliakalnio aikštelės plotą ir dar pridėjus nuslinkusią jos dalį gynėjų skaičius galėjęs siekti apie 300.
„Tai - labai daug, nes kalbame apie profesionalius, iš visų penkių žemių surinktus karius. Matyt, panašus kiekis galėjo būti ir skandinavų vikingų, nes jėgos buvusios apylygės“, - svarstė jis.
Tyrinėjant Apuolės piliakalnį 1931 m. neatsitiktinai prie Lietuvos trispalvės būdavo iškeliama ir Švedijos vėliava. Dokumentinio filmo stop kadras.
Pilies neužkariavo
"Štai, devintą dieną švedų žmonės, nuvargę nuo nuolatinių kautynių, pasijuto spaudžiami ir, didžiai išsigandę, galvojo tik, kaip iš ten pasprukti... Bet staiga visų širdys tiek sutvirtėjo, kad visi be baimės tuojau panoro pulti ir užkariauti pilį. Kai iš visų pusių apstoję norėjo pradėti mūšį, tie, kurie buvo (pilies) viduje paprašė, kad jiems leistų pasikalbėti.
Sutiko švedų karalius, o antrieji pradėjo: „Dabar jau mes labiau norime taikos negu karo; trokštame su jumis santarvę sudaryti. Ir, pirmiausia, kiek tik aukso ir ginklų praėjusiais metais iš danų įsigijome grobio pavidale, duodame jums kaip dovaną už santarvę. Be to, už kiekvieną žmogų, esantį šioje pilyje, siūlome jums pusę svaro sidabro. O be to, sumokame jums duoklę, kurią ir anksčiau mokėjome, duodame įkaitus ir, kaip ir anksčiau buvome, norime pasiduoti ir klausyti jūsų valdžios“, - menamą kuršių kalbą cituoja Rimbertas.
Savo pasakojimą jis baigia švedų sutikimu priimti išvardytas kuršių sąlygas.
„<...> karalius ir kunigaikščiai, sveikesnę nuovoką turėdami, paspaudė pilėnų dešiniąsias, santvarvę padarė ir, gavę daugybę turtų bei 30 įkaitų, džiaugdamiesi sugrįžo pas savuosius“, - rašoma vertime.
G. Zabielos vertinimu, skandinavų vikingų nesugebėjimas užimti Apuolės įrodė kuršių karinius įgūdžius.
„Gynėsi 8 dienas, o vėliau turbūt padėtį įvertino pragmatiškai: pamatė, kad ilgiau būnant pilyje ims trūkti maisto, o gal ir nuostoliai buvo dideli. Faktas, kad pilies švedai neužėmė. Šioje vietoje dar kartą reikėtų atkreipti dėmesį, jog danų antpuolio data ir net vieta yra visiškai neįvardyti, o Olafo žygis turi konkrečią 853 m. datą ir vietą - Apuolę“, - teigė jis turėdamas omenyje viešai paplitusią interpretaciją, esą danai puolė 853 m., o švedai - po metų.
Rašyti komentarą