Krepšinio legenda Vitoldas Masalskis: kovoti už Lietuvą buvo garbė

Tarp jų – net du „auksiniai“ Lietuvos krepšinio grandai: panevėžiečiai Vitoldas Masalskis ir Jonas Kazlauskas.

Kamuolio varymo virtuoziškumu garsėjęs V. Masalskis iki šiol gyvena krepšinio ritmu.

Buvęs legendinio „Žalgirio“ klubo krepšininkas ir krepšinio treneris vadovauja Lietuvos krepšinio veteranų lygai.

Joje žaidžia apie aštuoni šimtai krepšiniu degančių sportininkų mėgėjų.

Vyriausi šios lygos žaidėjai jau įpusėję aštuntą dešimtį, tačiau amžius – ne kliūtis mėgautis žaidimu.

Sveikatos nepridėjo

Buvęs garsus krepšininkas pripažįsta: profesionalus sportas sveikatos nepridėjo – iš auksinės Arvydo Sabonio kartos žaidėjų tikriausiai nebėra nė vieno, kuris nebūtų susidūręs su sveikatos problemomis.

V. Masalskis sako rankos pirštais galintis suskaičiuoti, kiek iš jų vis dar aktyviai sportuoja.

Todėl ir pats delsia krepšinio meistriškumo paslapčių mokyti savo vyriausią anūką Jokūbą, nors šis atkakliai to prašo.

„Matau, kad jis turi potencialo žaisti krepšinį.

Tačiau aš, kaip treneris, nerekomenduoju krepšinio pradėti mokyti anksčiau negu dešimties metų vaikus.

Visi nori mesti iš toli, bet mažas vaikas dar neturi tiek jėgų, todėl kamuolį ne meta, o stumia.

Kas kita, jeigu būtų mažesni krepšiai, kaip yra Estijoje ir Latvijoje“, – sako V. Masalskis.

Krepšininkų dinastija

V. Masalskis pirmą kartą į krepšinio treniruotę atėjo jau būdamas paauglys, dvylikos metų.

Jo tėtis taip pat buvo garsus krepšininkas, žaidęs „Žalgiryje“ su legendine Stepo Butauto karta, vėliau treniravęs Panevėžio moterų krepšinio komandą.

Visgi prieš pasirinkdamas krepšinį, Vitoldas jau buvo spėjęs išbandyti beveik visas sporto šakas – stalo tenisą, vandensvydį, futbolą, lengvąją atletiką, ledo rutulį, net gimnastiką.

„Tėvai manęs nespaudė – lankiau, kas pačiam patiko. Mano kartos vaikai visas sporto šakas išbandydavo, todėl buvome universalūs“, – prisimena panevėžietis. Galiausiai tėtis atvedė pas trenerį, savo draugą Raimundą Sargūną dabartiniame Panevėžio V. Variakojo sporto komplekse.

Čia ir prasidėjo būsimosios krepšinio legendos kelias.

Pasipuošė auksu

Dar besimokydamas vyresnėse J. Balčikonio gimnazijos klasėse, V. Masalskis kartu su klasės draugu Jonu Kazlausku jau žaidė Panevėžio „Lietkabelio“ krepšinio klube.

Baigus mokyklą draugų keliai išskyrė – V. Masalskis išvyko žaisti į Kauno „Žalgirį“, o J. Kazlauskas – į Vilniaus „Statybos“ klubą.

Patekti į šiuos du krepšinio klubus buvo prestižas. Iš šių dviejų komandų buvo formuojama ir Lietuvos rinktinė, žaidusi su stipriausiomis Sovietų Sąjungos ekipomis.

Vos po poros metų „Žalgirio“ ekipoje V. Masalskis pasipuošė Europos krepšinio čempionato sidabro medaliu, o 1985-aisiais tapo SSRS krepšinio čempionato aukso medalio laimėtoju.

Net keturis kartus su komanda tapo Lietuvos vyrų krepšinio čempionu.

V. Masalskis svarsto, kad dabar jaunimas krepšinio žaisti ateina tikėdamasis užsitikrinti gerą gyvenimą, o jo kartos atstovai jautė didžiulę garbę atstovauti savo šaliai.

„Kad patektum į „Žalgirį“, reikėjo daugybę prakaito išlieti, o sulaukti kvietimo į Lietuvos rinktinę – didžiausia garbė.

Nebuvo net minčių, kad pailsėsiu per vasarą, apsigydysiu traumas, ką dabar tenka girdėti iš kai kurių į rinktinę kviečiamų sportininkų.

Dabar krepšinis yra verslas, o mes žaidėme dėl malonumo, aistros, didžiulio noro laimėti prieš Maskvos CSKA ir kitus garsius klubus“, – kalbėjo V. Masalskis.

Įdarbindavo šaltkalviais

Šiais laikais krepšinis yra viena geriausiai mokamų sporto šakų.

O sovietmečiu, mena V. Masalskis, krepšininkams buvo skiriami vargani kišenpinigiai, kuriuos mokėjusi Maskva.

Patiems tekdavo dantų milteliais šveisti nuo prakaito pageltusius vadinamuosius „inkariukus“, kad bent per rungtynes atrodytų solidžiau.

Kad sportininkai neskurstų, jie būdavo įdarbinami didžiosiose gamyklose darbininkais ar šaltkalviais. Pats J. Masalskis šitaip „dirbo“ Kauno „Drobės“ gamykloje.

Tiesa, krepšininkai čia pasirodydavo tik algų mokėjimo dieną.

Visgi už atlygį privalėdavo atidirbti vasaromis, kai prasidėdavo didžiųjų gamyklų krepšinio klubų rungtynės – panašiai, kaip dabar vyksta LKL.

Anuomet vienintelė privilegija Lietuvos krepšinio komandos nariams – be eilės skiriami butai ir po žigulį.

„Gaudavome 60 rublių vertės maisto talonų, „Undevit“ vitaminų, ir tuo džiaugdavomės. Mums svarbiausia buvo ne pinigai, o garbė“, – šypsosi buvęs panevėžietis.

Su lagaminais deficito

Kad lengviau būtų pragyventi, krepšininkai sukdavosi kaip išmano.

Tais laikais į užsienį išvykti buvo draudžiama, tačiau sportininkams darydavo išimtį.

Bent porą kartų per metus krepšininkus išleisdavo į Čekiją, Italiją, Prancūziją ar kitas Europos valstybes.

Tokias keliones skirdavo pati Maskva, bet prieš išvykstant ateidavę kostiumuoti partijos atstovai primindavo taisykles: vaikščioti po vieną draudžiama, privaloma laiku grįžti ir dar aibė kitų apribojimų.

Tokios kelionės buvo ir vienas iš būdų papildomai užsidirbti.

Visuotinio deficito laikais lietuviai didžiuliais lagaminais į Lietuvą veždavo batus, vaizdo ir garso techniką, vinilines plokšteles bei visa kita gėrį, ko mūsų šalyje nebuvo.

„Pamenu, labai populiarūs buvo nailoniniai lietpalčiai, kurie sulankstyti tilpdavo į kumštį. Kartą nusipirkau visas penkias dešimtis tokių ir grįžęs į Lietuvą juos pardaviau.

Tai buvo vienas iš būdų užsidirbti pinigų“, – prisimena V. Masalskis.

Tiesa, garsūs krepšininkai sulaukdavo ne tik gerbėjų dėmesio.

Buvo tradicija „Žalgirio“ komandai po rungtynių prakaitą ir įtampą nuplauti bokalu alaus – tuo metu garsiame Kauno „Vitebsko“ restorane žalgiriečiai turėjo tik jiems skirtą pobūvių salę.

Daugiau nei sportas

Kaip ir dabar, taip ir sovietmečiu laimėtojai būdavo pasitinkami fanfaromis ir miniomis gerbėjų – tais laikais čempionus į namus išvežiodavo volgomis.

Lietuva visuomet buvo krepšinio šalis, tačiau auksiniais „Žalgirio“ laikais, kaip prisimena V. Masalskis, kai vykdavo rungtynės, miestai ištuštėdavo.

Kartą jam viena jau šių laikų krepšinio žvaigždė pasigyrė, kad „Žalgiris“ surinko rekordiškai daug žiūrovų – kone 15 tūkst. Ir vis dėlto prieš kelis dešimtmečius krepšinis užburdavo dar didesnę minią.

Nors tais laikais, kai aikštelėje kaudavosi V. Masalskis, Kauno sporto halėje tilpdavo vos 4 tūkst. žiūrovų, prie savo televizorių rungtynes stebėdavo keliasdešimt kartų daugiau krepšinio aistruolių.

Sovietmečiu krepšinis lietuviams buvo kur kas daugiau nei sportas, tai buvo ir legali pasipriešinimo sovietams forma, kurstanti patriotinius jausmus.

„Pamenu, per vienas rungtynes patyriau traumą ir teko vykti į ligoninę: gatvėse nebuvo nė vienos mašinos – visi apgulę savo televizorius žiūrėjo tas rungtynes“, – prisimena „Panevėžio balso“ pašnekovas.

Masalskinės ar saboninės

O legendinių „Žalgirio“ žaidėjų vardais buvo pavadinami net svaigieji gėrimai. Pačiam V. Masalskiui buvusi staigmena, kad galima įsigyti ir jo vardo stipriosios.

„Per vienų rungtynių pertrauką iš Kijevo atvykęs garsus žurnalistas pasidalijo įspūdžiais iš pasivaikščiojimo po Kauno Laisvės alėją.

Žurnalistą itin sudomino, ko taip būriuojasi žmonės prie vienos alkoholinių gėrimų parduotuvės.

Pamanęs, kad parduodama kažko ypatingesnio, jis taip pat atsistojo į eilę.

O kai priartėjo prie kasos, išgirdo, kad visų pageidavimai panašūs: vieną saboninės, du masalskinės.

Kitas paprašęs dviejų masalskiukų. Pasirodo, pusė litro degtinės buvo masalskinė, o 0,7 litro butelis – saboninė.

Aš „Žalgiryje“ buvau mažiausias, o A. Sabonis – didžiausias“, – šypsosi 184 centimetrų ūgio V. Masalskis.

Gerbėjai nepamiršo

Nors savo krepšinio žvaigždes lietuviai būtų sutikę nešioti ant rankų, anot V. Masalskio, jo karta žvaigždžių liga nesusirgo.

Šiuo metu tarp Vilniaus ir Kauno gyvenantis legendinis krepšininkas šypsosi, kad sostinėje jaučiasi kaip užsienyje – niekas jo čia neatpažįsta.

O „Žalgirio“ mieste Kaune dėmesio sulaukia gerokai dažniau, ypač iš vyresnės kartos atstovų.

Kartais po kokių svarbių rungtynių parduotuvėje prieina žmonės paklausti, kaip jis vertina vienos ar kitos komandos žaidimą.

Toks žinomumas ne visuomet būna blogai.

„Kaune legendinio „Žalgirio“ krepšininkus pažįsta, nors atrodo, tiek metų jau praėjo. Pamenu, turėjau reikalų „Regitroje“, o eilė milžiniška.

Apsidairiau, suradau patį vyriausią darbuotoją ir paklausiau, ar negalėčiau sutrukdyti. Vos pakėlęs galvą mane atpažino ir reikalai greitai išsisprendė.

Retai naudojuosi tokiais dalykais, bet smagu, kai už tą senąjį „Žalgirį“ padaro nuolaidų“, – nusišypso V. Masalskis.

Anūkui – ekskursija po Panevėžį

Panevėžyje V. Masalskis jau retas svečias.

Mirus tėvams, nebeliko ir kas sietų su Aukštaitijos sostine. Dabar daugiau laiko leidžia pas anūkus Kaune.

Pasak V. Masalskio, devynerių Jokūbas užsiima vadinamuoju veikbordu – meistriškai skrodžia vandenį specialia lenta ir atlieka įvairius sudėtingus triukus ore, puikiai groja smuiku, o trejų mažylis seka brolį.

„Ne taip seniai į Panevėžį buvau atsivežęs vyriausią anūką, parodžiau, kur pradėjau savo karjerą, kuriame Teatro gatvės name gyvenau.

Vėliau visa šeima persikėlėme į Šermukšnių gatvę, tuomet – į Laisvės aikštę, o galutinė stotelė buvo Vilties gatvėje.

Deja, tėvelių jau nebėra, tad ir atvažiuoti nebėra pas ką“, – atsiduso po ilgos pertraukos Panevėžį aplankiusi krepšinio legenda.