Kovalčiukų šeima Klaipėdoje: esame saugūs, bet liūdni

Močiutė jau prieš dešimt metų paliko šį pasaulį. Ir turbūt, pasakodama savo vaikystės sunkius išgyvenimus, buvo tikra, kad jos palikuonims nieko panašaus patirti nebeteks. Močiutė klydo.

Gyvenimas iki karo tekėjo ramia vaga. Močiutės dukra Margarita baigė studijas Dnepropetrovsko (dabar Dnipras) valstybiniame universitete, persikėlė dirbti ir gyventi į Kyjivą. Ten sukūrė šeimą. Šeima susilaukė dviejų dukrų - Anos ir Liusios. Mergaitės gerai mokėsi mokykloje, abu su vyru turėjo tais laikais gerai apmokamus darbus. Gyvenimas sovietinės Ukrainos sostinėje neatrodė labai patogus ir įdomus, bet vis tiek tai buvo geras laikas. Viskas klostėsi puikiai iki tol, kol Maragaritos vyro Aleksejaus pačiame jėgų žydėjime neužklupo onkologinė liga. Tvirtą vyriškį agresyvi liga įveikė per dvejus metus. Margarita liko su dviem dukromis, kurios jau buvo paaugusios ir geros pagalbininkės namuose.

Tėčio netektis paliko gilų randą Liusios atmintyje. Labai geras buvo, mylėjo šeimą, lepindavo savo dukreles. Liusia tada pirmą kartą aiškiai pamatė ir suprato, kad gyvenimas nebūtinai gali klostytis taip, kaip žmogus nori.

Laikas ėjo toliau, Kovalčiukų šeima užsigydė žaizdas, atsivėrusias po tėvelio netekties. Abi dukros baigė mokyklą, įstojo į universitetą. Vyresnioji Liusios sesuo Ana pasuko mokslininkės keliu, jau beveik dešimtmetį gyvena ir dirba Stokholme. Šeimos kol kas taip ir nesukūrė. Užtat jaunesnioji - Liusia - dar studijų metais sukūrė šeimą, dar po kelerių metų susilaukė sūnaus, vėliau dukros. Mokslus baigė, turi medikės išsilavinimą, bet taip ir neteko dirbti pagal specialybę.

Deja, dar prieš karą Liusios ir jos vyro keliai išsiskyrė, šeima subyrėjo. Liusia liko su dviem nuostabiais vaikais, juos auginti padėjo mama. Taip ir gyveno visi kartu vename Kyjivo daugiabutyje iki tos nelemtos vasario 24-osios.

"Su mama anksti ryte atsibudome nuo garsaus sirenų kauksmo. Iš pradžių bandėme save raminti, kad nieko čia tokio, gal pratybos kokios vyksta. Deja, įsijungėme internetą ir negalėjome patikėti tuo, ką matome - pranešamas naujienas, kad rusai įsiveržė į Ukrainą. Dar už kiek laiko jau pasigirdo sprogimai, riksmai gatvėse. Mums šis rytas - kaip kažkokiame rūke. Beveik nieko neatsimename. Tik iš miego pabudusių vaikų dideles išsigandusias akis atsimenu. Kas dabar bus? Kaip reikės gyventi? Ar tikrai prasidėjo karas? Gal čia tik baisus sapnas? Tuoj pabusiu ir viskas bus kaip seniau.

Kaip seniau jau nebebuvo. Pirmomis karo dienomis rusai bandė veržtis į Kyjivą, labai dažnai atakavo miestą iš oro. Dirbo ir mūsiškių oro gynybos sistemos. Tas pirmas dienas iš namų niekur nėjome, nors ir buvo reikalaujama bėgti slėptis, bet pas mus name nėra rūsio, o iki metro stotelės bėgti toli. Dar mano sūnus Dima temperatūros turėjo, karščiavo.

Maisto, svarbiausių dalykų namuose pirmosiomis dienomis turėjome. Bet buvo labai neramu, ėmė panika, ką reikės daryti toliau, nes karo veiksmai vyko visai šalia miesto.

Susiskambinome su seserimi, kuri buvo Stokholme. Ji sako, nieko nelaukite, važiuokite pas mane. Europos Sąjunga priima karo pabėgėlius iš Ukrainos. Kaip tik tą dieną į namus atėjo kaimynas, kuris turėjo keleivinį autobusiuką. Sako, rytoj vežu žmones į Lvivą, ten ramiau. Jeigu norite važiuoti, greitai susiruoškite, daug daiktų neimkite, tik būtiniausius, ir dokumentus, nes daug žmonių nori važiuoti, tai su dideliais lagaminais netilps. Nusprendėme važiuoti, nors Lvive pažįstamų neturėjome, bet vis arčiau Lenkijos sienos, o po to - tiesiai pas seserį į Stoholmą.

Visą naktį su mama nemiegojome, ruošėmės kelionei, galvojome, ką į kelionę pasiimti. Pamenu, kad mama dar visą krepšį pyragėlių su mėsa prikepė, tai kokias tris paras juos valgėme.

Ryte išvažiavusios iš namų pamatėme vaizdus kaip iš siaubo filmo. Gatvėse chaosas, pastatytos barikados, kai kur matėsi apgriauti pastatai su išdaužytais langais. Ir viskas vyksta mano mylimajame Kyjive, dvidešimt pirmame amžiuje. Nusigavome iki Lvivo. Ten prie stoties mus pastiko geri nepažįstami žmonės ir parsivedė pas save į namus nakvynei. Išklausinėjo, kur ruošiamės važiuoti. Pasakė, kad pažįsta lietuvį Nerijų, kuris nuo sienos paima žmones ir veža į Klaipėdą. Kadangi jokio aiškaus plano neturėjome, kaip pasieksime seserį, laukiančią mūsų Švedijoje, pasiėmėme Nerijaus kontaktus. Vis tiek Klaipėda pakeliui į Stokholmą, prie tos pačios Baltijos jūros. Paskambinome Nerijui ir sutarėme, kad jis mus pasitiks prie Ukrainos-Lenkijos sienos už kelių dienų. Taip aš su mama ir dviem vaikais buvome atvežtos iki Klaipėdos. Labai ačiū gerajam žmogui Nerijui. Dar ir dabar su juo palaikome ryšį. Tai buvo pirmas mūsų sutiktas žmogus užsienyje. Labai rūpestingas, turintis gerą humoro jausmą. Jokių pinigų iš mūsų neėmė, nors mes jam ir siūlėme. Iki Lenkijos pasienio už visas keliones turėjome mokėti vairuotojams.

Atvažiavome į jūsų miestą ankstyvą rytą kovo pradžioje. Galvojame - o kas toliau? Dar važiuodami pakeliui į Klaipėdą išsiaiškinome, kad keltai tiesiogiai į Stokholmą neplaukia, reikia plaukti į kitą Švedijos miestą. Nerijus patarė dar kelionėje susisiekti su pagalbos karo pabėgėliams centru. Ten ir nuvykome. Buvome labai pavargę tiek emociškai, tiek fiziškai.

Pagalbos centre mus labai šiltai sutiko, pasiūlė maisto, butą, kur galime laikinai apsigyventi. Mama ir sako: Liusia, gal pernakvokime kelias paras Klaipėdoje ir tik po to važiuokime į Švediją. Tai va, iš kelių parų išėo taip, kad mes Klaipėdoje likome ir gyvename jau daugiau kaip dešimt mėnesių.

Nebeišvažiavome pas seserį į Švediją, užtat ji pas mus į Klaipėdą dažnai atvažiuoja.

Dabar jau viskas gerai. Išsinuomojome dviejų kambarių butą, vienas kambarys vaikams, kitas - man su mama. Aš įsidarbinau parduotuvėje, mama namus prižiūri, vaikai lanko mokyklą, draugų susirado. Viskas gerai, kad tik sveiki būtume ir tas prakeiktas karas kuo greičiau pasibaigtų.

Jaučiamės čia, Klaipėdoje, saugūs, labai daug žmonių padeda ir palaiko Ukrainą ir jos žmones. Labai jums ačiū, lietuviai, už tai. Ačiū ir Klaipėdai, kuri mums suteikė laikiną prieglobstį. Labai gražus miestas, ypač vasarą.

Nors esame saugūs ir sotūs, visgi dažnai apima liūdesys, kad reikėjo palikti namus, gimtąją Ukrainą, mylimą Kyjivą. Labai labai laukiame, kada mūsiškai laimės ir karas pasibaigs, o mes, visa Kovalčiukų šeima, galėsime grįžti į savo namus Kyjive. Jie ten tušti ir laukia mūsų."