Kuršių nerijos berniukai varnoms „kanda kaklus”. Garsi, bet surežisuota talentingo fotografo Fritzo Krauskopfo nuotrauka (apie 1940 m.).

Kopų vištelių medžioklės sezonas

(2)

Rugsėjo 29-oji vadinama Mykolinėmis (šv. Mykolo vardo diena, šventė), kurias galima laikyti vieno egzotiško, jau seniai išnykusio, bet iki šiol daugybe mitų lydimo amato savotišku atspirties tašku.

1936 m. išleistame dienraščio „Vakarai“ spalio mėnesio numeryje, skiltyje „Nidos žinios“, galima rasti žinutę, pavadintą „Varnų sezonas“.

„Tuoj po Mykolo kiekvieną rudenį prasideda varnų gaudymas. Šiemet menkai gaudoma, nes mėsa pigi, ir neapsimoka. Tačiau seni žvejai gaudo iš įpročio, nes labai mėgsta varnų mėsą. Nykstant seniesiems, nyksta ir varnų gaudytojai. Gaudymu daugiausiai užsiima seniai ir vaikai“, - rašoma laikraštyje.

Tai buvęs itin specifinis užsiėmimas, kurį rekonstruoti nėra taip paprasta, tačiau pasiremiant įvairiais literatūros šaltiniais įmanoma. Sykiu varnagaudystė Kuršių nerijoje atskleidžia unikalių istorijų, žmonių buities subtilybių.

  Varnagaudys grįžta kopomis namo, per petį persimetęs varnoms gaudyti skirtą tinklą ir laimikį. Bus ir maisto, ir plunksnų patalams.
Varnagaudys grįžta kopomis namo, per petį persimetęs varnoms gaudyti skirtą tinklą ir laimikį. Bus ir maisto, ir plunksnų patalams.

Artimosios migrantės

Pirmiausia reikėtų akcentuoti, kad kopininkai gaudė ne vietines, o praskrendančias pilkąsias varnas (lot. Corvus cornix), kurių nederėtų painioti su kita varninių sparnuočių rūšimi - kovarniais (lot. Corvus frugilegus).

Dabar gali atrodyti net keista, jog varnos apskritai kur nors migruoja, nes ypač miestuose jos gyvena kiaurus metus. Kuršių nerijos nacionalinio parko ornitologas Modestas Bružas atskleidė, jog toks įspūdis – klaidingas.

„Pilkosios varnos tebėra artimosios migrantės. Rudenį nuo Parnidžio kopos mes stebime išties nemenkus jų būrius: šie paukščiai skrenda į pietus ir ilsisi, maitinasi kopose net iki šimto individų vienoje vietoje. Tačiau dabar šie paukščiai migruoja daug pasyviau, kadangi nebėra šaltų žiemų, miestuose – pilna maisto konteineriuose. Prieš šimtmetį ir seniau situacija buvo kitokia: šaltos žiemos, maisto trūkumas, todėl varnos skrisdavo Kuršių nerija didžiuliais būriais į pietus“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo biologas.

Ruošiama vieta rudenį į pietus migruojančioms varnoms gaudyti. Kuršininkas kala kuoliukus, prie kurių pririštos „naminės” viliokės.
Ruošiama vieta rudenį į pietus migruojančioms varnoms gaudyti. Kuršininkas kala kuoliukus, prie kurių pririštos „naminės” viliokės.

Įdomu dar ir tai, jog kuršininkai gaudė varnas tik rudeninių migracijų metu, tačiau paukščiai migruoja ir pavasarį.

„Paaiškinimas būtų paprastas: rudenį gamtoje yra pilna gėrybių, maisto, todėl sparnuočiai skrenda dideliais būriais, kartu maitinasi. Taip elgiasi ir pilkosios varnos. O pavasarį maisto nėra, tad skristi didžiuliais būriais ir jo nerasti – rizikinga. Paukščiai išsisklaido mažesniais būreliais, pasiskirsto ir skrenda skirtingais keliais. Taigi, norint pagauti daug varnų reikia, kad jos skristų didžiuliais būriais, o taip būna rudenį“, - teigė M. Bružas.

Iš tarpukario spaudos galima sužinoti, jog vietiniai gerai žinojo laiką, kada prasideda varnų migracijos pikas.

„Kai kurie žvejai jau išpirko gaudymo vietas ir stato palapines. Kai oras šiek tiek atvės, prasidės pats gaudymo įkarštis“, - rašoma 1937 m. spalio 28 d. laikraštyje „Vakarai“.

Šį atviruką išleido Rasytės ornitologinė stotis. Pavaizduoti varnagaudžiai ant Priedinės (taip vadinosi užpustytas kaimas) kopos.
Šį atviruką išleido Rasytės ornitologinė stotis. Pavaizduoti varnagaudžiai ant Priedinės (taip vadinosi užpustytas kaimas) kopos.

Gaudymo menas

Varnas Kuršių nerijoje gaudydavo vakarais, kelios valandos prieš saulėlydį ir blogu oru, vėjuotomis dienomis, nes tada paukščiai lekia pažeme. Koks buvo varnų gaudymo procesas?

Pirmiausia reikėdavo užsiauginti namie iš lizdų paimtus varniukus: suaugusius paukščius naudodavo kaip masalą. Kopose varnų gaudytojas pririšdavo pilkąsias viliokes prie kuoliukų. Šios karksėdamos priviliodavo gentaines.

Virš viliokių iš viršaus paspęsdavo tinklą, o jo patraukiamąją virvelę nusitiesdavo į slėptuvę: būdą arba iš spygliuočių medžių šakų suręstą palapinę. Patraukus virvę, tinklas užkrisdavo ant migrančių ir taip per dieną pavykdavo sumedžioti iki 100 varnų. 1927 metais vienas senolis pasiekė dienos rekordą: sugavo net 167 varnas.

Skamba kraupiai, tačiau jas nugalabydavo vietoje ir tai darydavo... dantimis. Paukščiams vietoje perkąsdavo pakaušius (ne kaklus). Varnakandis sakydavo: „Krahen sanfter Tod“ (vok. - lengva varnų mirtis), mat auka nugaišdavo akimirksniu be jokių kančių.

1869 m. Kuršių nerijoje lankęsis žurnalistas Ludwigas Passargė pridūrė, jog ne visur ir ne visada tas galvas dantimis krimtę: Šarkuvoje (dab. Lesnojus Kaliningrado srityje; siauriausia vieta, tad ten varnų pagaudavę daugiausiai) naudojo specialias žnyples arba tiesiog aštrų peilį.

Kadangi tikėta, jog šie paukščiai platina ligas, esą privaloma būdavo išlenkti degtinės. Nidiškiai patikslins, jog ne bet kokios, o gintaro trauktinės (stipraus alkoholio, kuriame bent tris mėnesius laikomi smulkūs jūros gintariukai).

1983 m. išleistoje knygoje apie Kuršių nerijos žvejų gyvenimą (vok. „Fischerleben auf der Kurischen Nehrung”) Richardas Pietschas rašė, jog varnų gaudymu nerijoje dažniausiai užsiimdavo seni žvejai, kurie nebegalėjo verstis žvejyba. Taip pat dar netinkami darbui vaikai.

Šio veikalo ištraukos, susijusios su varnų gaudymu, buvo publikuotos Klaipėdos universiteto prof. Dalios Kiseliūnaitės sudarytoje knygoje „Pamarių sakmės” (2010 m.).

Rašoma, jog dar rugsėjo pradžioje, prieš paukščių migraciją, „varnakandžiai” eidavo pas girininką ir sumokėdavo mokestį už gaudymo vietą miške arba prieškopėje.

„Buvo ir blogų, ir gerų varnų gaudymo vietų. Tokiomis vietomis ypač domėjosi vaikėzai. Jie stengdavosi paversti jas netinkamas gaudyti, pripildami jose žibalo, kurio smarvės varnos negali pakęsti. Kurį laiką jos toje vietoje nebesirinkdavo. Senas varnų gaudytojas vis tiek eidavo į tokią vietą ir užbėręs švaraus smėlio pašalindavo smarvę. O tas išdaigininkas nesidžiaugdavo, jei būdavo pagaunamas“, - cituojamas R. Pietschas.

Kopų vištelės

Varnas sūdydavo statinėse ir maitindavosi visą žiemą. Taip paįvairindavo savo skurdų mitybos racioną, tad ne iš gurmaniškų paskatų pilkąsias gaudė. Varnų mėsa marinuota, sūdyta, rūkyta, kepta ir troškinta savo sultyse, gardinta grietine. Iškeptos, išvirtos, troškintos varnos esą buvusios „pašėlusiai gardu“.

Kuršių nerijos gyventojai dažniau nei žemyne sirgdavo tuberkulioze, kurios plitimas tiesiogiai susijęs su skurdu ir prasta mityba. Kopininkams labai stigo daržovių ir pieno produktų. Tai – tik keletas priežasčių, kodėl tokia svarbi ir paplitusi buvo varnagaudystė. Beje, kuršininkai žuvies maistą paįvairindavo kirų, žuvėdrų, gulbių, ančių kiaušiniais.

Užtat Mėmelyje ir Karaliaučiuje kopininkų parduotos varnos būdavo vertinamos visiškai kitaip. Turtingi, išlepę miestiečiai nė nežinodami kirto varnieną ir mokėjo didžiulius pinigus už ją restoranuose. Nes patiekdavo kaip „nerijos balandžius“, o Mėmelyje tiesiog vadino „bulundėliais“.

Apsukrūs verslininkai marinuodavo varnieną ir tiekdavo gurmanams kaip žąsieną (ši mėsa buvo brangi). Patiekdavo ir virtą, ir troškintą grietinėlėje su raugintais kopūstais, spirgučiais, virtomis bulvėmis, žirniais.

Ne tik varnieną pardavinėjo kuršininkai, bet ir varnų plunksnas. Kai kuriuose Kuršių nerijos viešbučiuose lovos buvusios paklojamos varnų plunksnų (veikiausiai krūtinės ir nugaros) prikimštomis duknomis (patalais).

Pačius kopininkus žemyninės dalies gyventojai neretai pašiepdavo, pravardžiuodami „pukiu skrandei”: mažų žuvelių pūgžlių (pūkių) skrandžiais, nuolat neprivalgę kopininkai, šveisdavę net varnas… O vokiečiai kopininkus buvo praminę varnakandžiais („Krajebieter“, „Krähenbeisser”).

Ne vien Kuršių nerijos žvejai gaudė ir valgė varnas. Yra žinių, kad tą patį darė ir Bornholmo salos gyventojai Danijoje, varnieną pagal skonį lygindami su viščiukais. Šie patiekalai buvo žinomi ir Rygos įlankos lyviams, Pomeranijos (dabartinė Lenkija) kašubams.

Apie varnų medžioklę poemoje „Metai” („Žiemos rūpesčiai“, Dočio kalba) užsimena ir lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis: „Kas jums rūp, - tare jis, - jūs provninkai maloningi, / Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs, / Varnų ben porelę sau pietums nusišauju?”

Reikėtų pastebėti, kad varnų gaudymas XX a. pirmojoje pusėje, kai nerijoje jau klestėjo kurortai, susijęs labiau su tradicija ir savotiškais viešaisiais ryšiais, nes varnų gaudytojai buvo labai geidžiamas fotografų, atvirukų leidėjų siužetas.

Daugiausiai tokių vaizdų padarė Karaliaučiaus fotografas ir leidėjas Fritzas Krauskopfas. Tiesa, tie vaizdai – neretai surežisuoti: matomai ne už dyką įamžinti pozuojantys berniukai. Jie imituoja varnų galvų kandimą, tačiau akylesnis žmogus pastebės, kad galabijamos yra ne pagautos varnos, o viliokės, mat prie jų kojų kadaruoja virvutės su kuoliukais. Viliokių, suprantama, niekas nežudė, nes jos „dirbo” gaudant migrantes.

Dabar varnų Kuršių nerijoje niekas nebegaudo ir nebevalgo. Atvirkšiai – jas maitina vasarotojai, ir pilkosios paukštės taip suįžūlėjo, kad žmogaus visai nebebijo, net iš rankų gali bandelę einančiajam pagriebti.

Deniso NIKITENKOS kolekcija ir archyvai.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder