Komercijos atašė: „Aš tarsi skirtingų mentalitetų vertėja“

Naujos pareigos jai nėra iššūkis, nes patirties dirbant su Vokietijos rinka ji turėjo ir anksčiau. Naujoji komercijos atašė puikiai žino, kad sudominti sočius ir viską turinčius vokiečius - nėra paprastas uždavinys, tačiau ir jie neatsilaiko, kai pamato degančias lietuvių akis.

Lina, kaip jaučiatės eidama naujas pareigas?

Labai komfortiškai. Kadangi mano veikla ir anksčiau buvo labai panaši, tik kiek kitokia forma, man šios pareigos nebuvo didžiulis iššūkis. Esu dirbusi Lietuvos ekonominės plėtros agentūros atstovybėje Vokietijoje. Tuomet taip pat padėjau visų sektorių Lietuvos verslams kurtis ir kurti produktus Vokietijoje, suprasti šios šalies vartotoją ir t. t. Bendraudavau ir su Lietuvos, ir su Vokietijos verslininkais, ieškodavau partnerystės ryšių. Pamenu, kai tuomet atvykau dirbti į Hamburgą, man vokiečiai labai aiškiai pasakė: „Tu manai, kad čia reikia dar vienos rūšies degtinės arba dar vieno prekės ženklo masyvo baldų?“ Taigi vokiečius, kaip ir kitų šalių atstovus, visų pirma reikia „sunorinti“. Tam reikia labai daug kūrybiškumo, fantazijos ir, be abejo, išskirtinumo.

Mano pirma užduotis ir tuomet buvo, kad lietuviai perprastų Vokietijos rinką, adaptuotųsi joje, suvoktų, koks yra Vokietijos verslo, asmenybinis mentalitetas, kokie jų lūkesčiai, kuo vokiečiai skiriasi, pavyzdžiui, nuo prancūzų ar norvegų. Antras svarbus aspektas - išmokyti Lietuvos verslininkus veikti.

Pagrindinė mano misija ir dabar yra panaši - kad kuo daugiau Lietuvos būtų Vokietijoje. Nepakanka, kad vokiečiai tik žinotų Lietuvos vardą ir kaip čia yra gerai. Siekiu, kad atsirastų pasitikėjimas. Lietuvos žinomumas dar nereiškia, kad vokiečiai pasitikės šia šalimi.

Vokiečiai yra sotūs, jie visko turi - tiekimo grandines, partnerius ir t. t. Įeiti į tą jų susiformavusį pasaulį nėra taip paprasta. Tiesa, reikia pripažinti, kad dabar ir ši sfera yra šiek tiek deformuota dėl buvusios pandemijos, tebesitęsiančio karo. Šie aspektai paskatino vokiečius į viską pažiūrėti lanksčiau.

 „Mano tikslas - įkvėpti kitus ir įgalinti pasiekti naujas dimencijas. Esu vedlė, nes aplink mane buriasi žmonės, norintys daugiau ir tikriau“, - sako Lina Gudelionytė-Gylienė

Su šeima. Iš kairės - Linos dvylikametis sūnus Mantas, Lina, dvidešimtmetis sūnus Justas su drauge Gabija ir septyniolikmetis Julius.

Buvote ir konsultacinės bendrovės Vokietijoje steigėja bei vadove, taip pat kūrėte ir plėtojote Vokietijos kapitalo įmonės veiklą Lietuvoje. Ši patirtis tikriausiai dabar labai praverčia?

Be abejo, visos iki šiol turėtos patirtys man dabar labai praverčia. Tiltų mezgimas Vokietijoje reikalauja nemenko patirties ir žinių bagažo. Jei aš neturėčiau tokios patirties - ir valstybinės, biurokratinės, ir privačios praktikos - galbūt nebūčiau tokia drąsi, greita ir nuovoki. Man pradėjus eiti komercijos atašė pareigas, nereikėjo jokios integracijos. Atėjau ir iš karto galėjau pradėti dirbti. Viskas buvo aišku. Per devynis veiklos mėnesius padariau daugiau nei tikėjausi ir esu patenkinta savo įdirbiu.

Kas jus labiausiai žavi šiame darbe?

Šitos pareigos yra didžiulis lobis, nes gaunu labai daug žinių ir informacijos. Auga erudicija, intelektas.

Dirbant diplomatinį darbą atsiveria labai daug galimybių pabendrauti su svarbiomis asmenybėmis, tad galiu labai daug svarbaus nuveikti Lietuvai. Aš esu patriotė ir man tai patinka. Taip pat labai džiaugiuosi ir visa mūsų Lietuvos diplomatų komanda. Esame tikra „Team Lithuania“. Jei iškyla bet kokie klausimai ar iššūkiai, galime drąsiai skambinti kad ir į Singapūrą ar Japoniją ir tartis su ten veikiančių Lietuvos ambasadų darbuotojais. Liaudiškai tariant, esame kaip darni brigada, sykiu veikianti vardan tos Lietuvos.

Tai yra didelė laimė - degti Lietuva. Vertinu tai, kad esu sprendimų priėmimų tiesiojoje. Man patinka priimti sprendimus, kurie lemia ir Lietuvos gyvenimą.

O kas nepatinka?

Nemėgstu biurokratijos, tad gerai, kad turiu asistentę.

Kaip manote, kokios yra stipriausios Lietuvos sferos? Kuo mes galime būti įdomūs pasauliui?

Lietuviai labai protingi, pamatuotai drąsūs, veržlūs ir alkani. Galima sakyti, kad mes atitinkame vokiečių tobulybės siekį, nes mes turime žinių, esame kompetentingi ir ne flirtuojame su darbu, o daug dirbame. Be to - esame atsakingi.

Puiku ir tai, kad Lietuvoje yra sukurta išgryninta daugelio sektorių ekosistema. Mes rimtai save pateikiame pasauliui. Taip, mes turime reikiamo potencialo, bet kad mus išgirstų, reikia tinkamai kalbėti. Tad mano misija ir yra „nunešti“ Lietuvą kam reikia ir kur reikia Vokietijoje, kad įvyktų sinergija. Pavyzdžiui, įvairiose parodose ar kitur vykstančiuose susitikimuose turiu atitinkamai pateikti žinutę, neutralizuoti, švelninti lietuviškus arba vokiškus kampus - aš esu tarsi skirtingų mentalitetų vertėja, tarpininkė. Dar paprasčiau kalbant - aš statau naujus tiltus.

O kalbant apie veiklos sritis - šiuo metu mano „portfelyje“ ypatingas dėmesys skiriamas gyvybės mokslų sričiai, t. y. Life Science, arba biotechlologijų ryšių plėtrai tarp Lietuvos ir Vokietijos verslų, mokslo bei startuolių.

Lina Gudelionytė-Gylienė su ambasadoriumi Vokietijos Federacinėje Respublikoje Ramūnu Misiuliu (stovi pirmas iš dešinės) ir Lietuvos delegacijos atstovais Rostocke.

O kaip vertinate Klaipėdos regiono potencialą?

Klaipėda yra labai aktyvi. Kai gavome kitų metų planus, pasidžiaugiau, kad Klaipėdos indėlis sudarė kone ketvirtadalį visų užduočių. Matyti, kad Klaipėdos verslo struktūros ir jas vienijančios organizacijos netrypčioja vietoje, ir tai tikrai džiugina.

O pati ar ilgitės Klaipėdos, juk čia dirbote, gyvenote?

Aš labiau noriu pažinti tai, ko dar nemačiusi, tad atgal nesigręžioju. Aš esu keliautoja. Taip aš geriausiai pasisemiu energijos.

O labiausiai aš ilgiuosi to laiko, kai buvo pandemija, nes man labai patiko ilgi pasivaikščiojimai gamtoje ir jausmas, kad niekur nereikia skubėti. Man dabar per daug dinamikos. Skubėjimas labai išbalansuoja. Bet aš mokausi gyventi savo ritmu, nepaisydama to, kokiu greičiu sukasi visas likęs pasaulis.

Dabar gyvenate Berlyne. Jau prisijaukinote šį miestą?

Berlynas labai margas miestas - tarsi kultūrų, tendencijų, verslų, menų mišrainė. Šiame metropolyje bet kokia saviraiška duoda daug pliusų. Aš dar pratinuosi šį miestą. Tam, kad greitai pažintum Berlyną, tikriausiai turėtum visai nedirbti.

Į Berlyną kartu atvyko ir jūsų sūnūs. Visi apsiprato?

Taip, tai pirmasis mūsų toks rimtas persikraustymas. Katės, ir tos turėjo adaptuotis, tad ką kalbėti apie mus su vaikais. Vyriausiasis Justas jau studijuoja Olandijoje, bet yra perėmęs mano verslą, kuris yra Vokietijoje, tad dažnai lanko mus, atvažiuoja prižiūrėti jaunėlių, kai man reikia kur nors keliauti darbo reikalais.

Mano visi trys vaikai - pasauliečiai, daug keliauja nuo pat kūdikystės, tad ir į Berlyną vyko labai noriai. Tiesa, dabar metas gana sudėtingas, nes jaunėliams pirmi metai naujoje tarptautinėje mokykloje, reikia adaptuotis prie naujų taisyklių. Kol kas vienas jų vis dar neturi draugų, nes čia bendraamžiai jam atrodo nuobodūs.

Jūsų užimamos pareigos - labai atsakingos. Pavyksta nors kartais atsipalaiduoti?

Neslėpsiu - taip, kaip reikėtų atsipalaiduoti, man sunkiai pavyksta. Aš visada noriu ką nors veikti, net ir tada, kada turėčiau tiesiog pamedituoti ir apie nieką negalvoti.

Aukštuosiuose Tatruose.

O ką labiausiai mėgstate veikti laisvalaikiu, žinoma, jei jo iš viso turite?

Laisvo laiko visada atsiranda, tik klausimas, kam tu jį skiri - ar poilsiui, ar vėl tam pačiam darbui ir su juo susijusiomis veiklomis (juokiasi). Neslėpsiu - man labai patinka dirbti. Jei neturėčiau vaikų, ko gero, aš nieko daugiau ir neveikčiau, tik dirbčiau. Darbe aš pailsiu. Arba keliaučiau.

Bet suvokiu, kad galvą irgi reikia pravėdinti. Tad kai penktadieniais nuvežu vaikus į mokyklą, visada pasiimu žygio batus ir valandą, dvi vaikščioju po mišką. Tiesa, tuo metu telefonu tvarkau darbinius reikalus, bet užtat siela bei akys ilsisi gėrintis gamta.

Rasti laiko vien sau nėra lengva dar ir dėl to, kad viena auginu vaikus, su vyru išsiskyrėme. Kai jau labai pavargstu, Berlyne turiu kelias vietas, kur galiu pasikrauti energijos. Viena jų - seni kino teatrai, kuriuose rodo senus klasikinius, chrestomatinius filmus.

O kai pajaučiu, kad visai persitempiau, savaitgalį tiesiog lieku namie, užsidarau savo mažame kambarėlyje ir žiūriu pro langą į egles, kuriose šokinėja voverės, ir man daugiau nieko nereikia. Vaikai žino, kad mama relaksuoja, atneša man kavos, vaisių, salotų... Galiu kartais taip ir dvi dienas iš lovos neišlipti. Išsiguliu, išsibūnu ir vėl galiu kalnus versti. Su amžiumi įgaunu proto, mokausi sau pasakyti stop.

Su vaikais esame labai pamėgę kruizines keliones, nes ir labai daug pamatome, ir pabūname sykiu. Labai mėgstu gamtą, šokti, lipu į kalnus, dalyvauju ekspedicijose, mėgstu nardyti, bet tam reikia turėti labai daug laiko, esu išmokusi žaisti golfą, mėgstu siūti ir siuvinėti, net esu susikūrusi sau tautinį kostiumą... Kaip matote, neturiu tik vienos mėgstamos veiklos, mėgstu daugelį dalykų. O visų labiausiai - bendrauti.

O būna, kad norite tiesiog patinginiauti?

Žinoma, aš visiškai normali moteris. Būti supermoterimi man atrodo tiesiog nuobodu.

Gaminate maistą?

Gaminu, bet jo vaikai nevalgo (juokiasi). Matyt, jiems neskanu, nors kiti valgo ir nepeikia.

Nuraminsiu - daugelis mamų šiuo klausimu turi įvairios patirties.

Taip, taip, būna ir kur kas ekstremalesnių situacijų. Turiu vieną draugę, kurios vaikai valgo tik vieną daržovę, tad kai ji atvažiuoja manęs aplankyti su vaikais, visada atsiveža ir tą daržovę...

Dažnam žvelgiant į veiklias moteris kyla klausimas - kaip suderinti motinystę ir tokias rimtas pareigas? Ar turite savo sėkmės formulę?

Neturiu ir netgi manau, kad tai yra nesuderinami dalykai. Vis tiek kas nors nukenčia. Bet manau, kad visiškai nepasiteisina ir tas modelis, kai moteris tik augina vaikus ir neina į darbą. Nebent ji turi daug sielai peno suteikiančių papildomų veiklų. Manau, daugelis moterų man pritars, kad vien tik buitis ir vaikų auginimas - alinantis dalykas.

Bet juk motinystė - didžiulė laimė.

Žinoma. Aš labai norėjau būti mama. Be proto. Pirmasis vaikas gimė praėjus ketveriems metams po vestuvių, nes aš norėjau sąmoningai tam pasiruošti ir atsiduoti visa esybe. Patys gražiausi mano metai buvo tada, kai laukiausi vaikų. Kiekvieną sykį eidavau aukštai iškėlusi galvą ir didžiavausi, kad nešioju gyvybę. Visus tris sūnus labai ilgai maitinau savo pienu, o kai reikėdavo atjunkyti - verkdavau, man taip buvo sunku atsisakyti to palaimingo jausmo. Tikrai džiaugiuosi, kad motinystę išgyvenau net tris kartus. Ir dabar mūsų santykiai su vaikais puikūs. Bet motinystė ne vien tik palaima, bet ir didžiulis darbas.

Leisiu sau paklausti - ar tokia užimta moteris randa laiko meilei?

Dabar mano pagrindinis fokusas yra vaikai ir aš pati. Man tai įgauna naują prasmę.

 Vitos JUREVIČIENĖS ir asmeninio albumo nuotr.