Kol ministrai nesuvalgys kotleto, tol premjerė jų neatstatydins

Nors Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje ministrai buvo kritikuojamai net dėl ne vietoje suvalgyto kotleto!

Bet kas valstybei pavojingiau? Kotletas ar šių dienų krizė?

Praėjusių metų pabaigoje užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, susisiekimo ministras Marius Skuodis buvo užsiminę apie atsistatydinimą, tačiau politologai iškart nepatikėjo, jog jie tam ryšis.

Tai buvo tiesiog politinis ėjimas.

Tačiau premjerės I.Šimonytės neryžtingumas nepraslydo pro akis rinkėjams? Kodėl vengia pakeisti kai kuriuos savo ministrus? Ko bijo? - klausiame politologų.

Politologas Bernaras IVANOVAS, paklaustas, kodėl premjerė neatstatydina kai kurių ministrų, atsakė:

„Todėl, kad nėra jokių svertų, kuriais visuomenė galėtų priversti atstatydinti kai kuriuos ministrus.

Apskritai sukuriama klaidinga iliuzija, kad viena ar kita Lietuvos Vyriausybė yra geresnė už kitą.

Mes priėjome liepto galą, kad jau negalime net pareikalauti iš Vyriausybės to, kas mums legitimiai priklauso.

Manau, kad Lietuvos Vyriausybės yra priklausomos nuo kažkokių šešėlinių jėgų, kurios mums, visuomenei, yra visiškai nematomos.

Apskritai valdžios Lietuvoje yra visiškai praradusios gėdą.

Mano manymu, tiek ankstesnis premjeras S.Skvernelis, tiek dabartinė premjerė I.Šimonytė yra dvyniai. Abu vienodai arogantiški.

Primenu, kaip S.Skvernelis pandemijos pradžioje per karantiną kalbėjo, kad dėl karantino uždarytas verslas, kuris negali išsilaikyti du mėnesius, nėra verslas.

Dabar ir vėl eilinį kartą bandys apgauti žmones. Sugalvojo „lochotroną", kaip gali ištraukti į būsimą valdžią S.Skvernelį.

Esą, koks jis kritiškas dabartinei valdžiai, iš trijų kandidatų į naujos partijos pirmininkus išrinktas. Kokia demokratija!"

- Galbūt tai bus ateityje, bet kol kas dar turime I.Šimonytės Ministrų kabinetą.

- Nematau skirtumo, nes mūsų valdžios tapo farsu. Postmodernizmo farsu, - kai niekas nežino, kas už valdžios širmos stovi, o gal kas nors ir žino.

Postmodernizmas - kai nėra grynos politinės formos, kai „trolingas" pakeičia įprastą politinio pareiškimo formą.

Postmodernizmas - kai iš partijų politinių ideologijų lieka visiška košė. Visi jie valdžioje vienodi ir dirba tam pačiam tikslui, bet tikrai ne visuomenei.

Visuomenė turi „vilkšunį", šeria „vilkšunį", bet nepriverčia to „vilkšunio" jai tarnauti.

- Minėjote, jog tiek už ankstesnių Vyriausybių, tiek už I.Šimonytės Vyriausybės nugaros stūkso kažkoks politikams darantis įtaką ir iš tikrųjų Lietuvą valdantis šešėlis. Kas jį sudaro?"

- Investuotojai. Oligarchai. Kam priklauso Lietuvos turtas, tas ir valdo.

Prieš juos visuomenė jokių realių svertų neturi. Tie šešėlinės galios turėtojai dažnai net ne Lietuvoje gyvena.

Greičiausiai jie sėdi Ispanijoje, Portugalijoje, kur šilta, o mes iš žiniasklaidos kartais sužinome, kokie puikūs jų namai, verslai, kokios „fainos" jų žmonos, niekada nedirbusios.

- Atrodo, kad dabartinė premjerė, kaip ir ankstesni premjerai, yra bejėgė ne tik prieš šešėlinius valdžios paveikėjus. I.Šimonytei - dar kebliau. Ji bejėgė net prieš savo ministrus - Arūną Dulkį, M.Skuodį, G.Landsbergį!

- Kaip sakė vienas filmuko herojus: kaip jį pasodinsi, jei jo paminklas stovi?

Juokas ima, kad I.Šimonytė kažką galėtų padaryti savo bosui G.Landsbergiui. Ji jo samdinė yra.

Kai kuriose partijose jau nėra jokios valdymo vertikalės.

Yra horizontali šeiminė ranga. Ir XIV a. Ponų taryba turėjo skaitytis su kunigaikščiu, o ne su bekilmiais gyventojais. Mes, dabartinė Lietuvos visuomenė, irgi esame niekas.

Su mumis valdžia gali tvarkytis, kaip nori. Bet toks valdžios elgesys gali sugrįžti bumerangu. Greičiausiai taip ir bus, dar visko pamatysime.

„Priežastis čia ne viena, - atsakė politologas Algis KRUPAVIČIUS į „Vakaro žinių" klausimą, - tai dvejopų standartų klausimas, kai viena ar kita partija, tuo metu esanti valdžioje, liberaliai žiūrėjo į savo ministrų darbą, būdavo ieškoma pateisinimų saviems ministrams, o kai tos partijos atsidurdavo opozicijoje, tapdavo valdantiesiems ir jų ministrams labai reiklūs.

Iš tikrųjų tie faktai (konfliktas su Kinija dėl Taivano, baltarusiškų trąšų tranzito savalaikis nestabdymas - aut. past.) faktiškai liudija Lietuvos užsienio politikos krizę, todėl reikia sprendimų, ir pirmas sprendimas, mažiausiai skausmingas valstybei, - pakeisti vieną ar kitą ministrą. Tai vadinama situacijos deeskalacija.

Čia yra ne tik dvejopų standartų klausimas, bet ir racionalaus politinio elgesio klausimas.

Tikrai kai kurių ministrų pasitraukimas padėtų suvaldyti krizę, bet kažkas trukdo tą suprasti."

- Nepartinė premjerė bijo pajudinti konservatorių lyderį G.Landsbergį ar, atsisakiusi M.Skuodžio, išklibinti koaliciją su Laisvės partija?

- Gal ir bijo. Matyt, tų baimių yra. Tačiau praėjusią Seimo kadenciją jau buvo toks precedentas, kai „valstiečių" lyderis Ramūnas Karbauskis neužėmė jokio svarbaus posto nei parlamente, nei vykdančiojoje valdžioje.

Todėl, jei G.Landsbergis nebūtų ministras, tai nebūtų pirmasis precedentas.

Partijos vadovas nebūtinai turi būti ministras ar Seimo pirmininkas. Ketverius metus toks scenarijus, kai partijos pirmininkas nėra ministras, buvo darbingas ir būtent dėl tokio scenarijaus daug konfliktų pavyko išspręsti. Toks kelias yra ganėtinai logiškas.

O kalbant apie užsienio politiką, dabartinis užsienio reikalų ministras turėtų pasitraukti, o valstybė sugrįžti prie buvusios taisyklės, kai užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrai buvo proprezidentiniai ministrai, o ne partiniai.

Tai tikrai veikė ir neturėjome ypač aštrių konfliktų užsienio politikos srityje.

Priešingai nei dabar, kai pasikeitus užsienio politikai, akivaizdžiai padidėjo konfliktų skaičius.

- Gal G.Landsbergis specialiai išsišoka, kad būtų labiau matomas tarptautinėje erdvėje ir ateityje galėtų pretenduoti į aukštus tarptautinius postus?

- Gali toks scenarijus būti, bet kai žmogus, kuris tai daro Lietuvos vardu, kelia daugiau klausimų, nei duoda gerų atsakymų - tarptautinės institucijos tikrai įdėmiai žiūrės į tokias kandidatūras, nes Lietuvos užsienio politika šiandien kelia problemų ne tik Lietuvai, bet ir Europos Sąjungai.

Ne kiekviena valstybė ar tarptautinė organizacija nori daugiau problemų, nei jų natūraliai kyla.

Aukšti tarptautiniai postai? Toks scenarijus daugiau spekuliatyvus, nei turintis realų pagrindą. Kandidatui į Europos Komisijos komisarus nebūtinai reikia būti ministru.

Tie paskyrimai paprastai daromi valdančiųjų politikų, o kitos kadencijos Seime bus nauja valdančioji dauguma ir būtent ji ieškos kandidatų į tarptautinius postus. Todėl G.Landsbergiui tarptautinio posto scenarijų reikėtų atidėti.

O kalbant apie Vyriausybę, yra dar vienas dalykas - premjerė apskritai šiek tiek prisibijo, kad jei būtų pakeistas vienas ar kitas ministras, gal iškiltų klausimas pasitikėjimo visa Vyriausybe.

Tada yra pavojus, kad Vyriausybė būtų priversta atsistatydinti.

Čia vienas scenarijus, o kitas scenarijus - Vyriausybė liktų mažumos Vyriausybe, o ir dabar matome, jog jai nesiseka, kad Seimas priimtų jai svarbius įstatymus.

Pavyzdžiui, privalomą medikų skiepijimąsi. Šis klausimas bei kiti keli klausimai buvo pirmenybiniai, bet jų nepavyko priimti.

Be to, gali būti I.Šimonytės baimė (atstatydinti kai kuriuos ministrus - aut. past.) ir šiuo aspektu, kad gal ilgai bus ieškoma naujų ministrų, tektų eiti į kompromisus.

Situacija išties labai sudėtinga.