Kokį vaidmenį mūsų gyvenime vaidina teatras?

Antanas BOSAS, verslininkas

Teatras man labai patinka. Praktiškai visas premjeras pažiūriu. Šitas mano pomėgis nėra žmonos įtaka, jis atsirado labai seniai, kai dar jos neturėjau. Buvau generalinis rėmėjas ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, ir Klaipėdos dramos teatro. Dabar, kai jau esu pensijoje, neišeina tiek daug remti.

Teatras - toks dalykas, kad tavo nuotaika prisitaiko prie spektaklio, o ne atvirkščiai. Jeigu tu žiūri komediją, vadinasi, viskas gerai, jeigu žiūri tragediją - nuotaika atitinkama. Aišku, man patinka visokie spektakliai, išskyrus labai modernius, kur negali suprasti, ką kūrėjai nori pasakyti. Esu senesnio kirpimo, nes man patinka žiūrėti tai, ką suprantu.

Kad Klaipėdoje vyks teatro festivaliai, girdėjau, netgi turiu pakvietimą. Reikia dar įsigilinti į repertuarą. Į visus tai tikrai neisiu, bet kai kuriuos spektaklius pažiūrėsiu.

Gediminas VITKAUSKAS, klaipėdietis

Jaunystėje stovėdavome didžiausiose eilėse norėdami nusipirkti bilietus į teatrus. O paskui spektaklių aktualumas, kaip ir jie patys, keitėsi. Jeigu žiūrėdavome Vinco Krėvės „Skirgailą“, Balio Sruogos „Milžino paunksmę“, būdavo ir drabužiai, ir dekoracijos, ir aktoriai, kurie nukeldavo tave į tuos laikus. O dabar... Bet teatras man vis tiek labai patinka.

Man patiko ir Žemaitės kūriniai, ir Šekspyro, ir komedijos - bet kas. Svarbu, kad būtų daug autentikos, geri aktoriai, o ar tai tragedija, ar komedija, nesvarbu. Man visą laiką patinka tai, kas yra aukšto lygio. Štai kodėl aš visai nežiūriu Lietuvos futbolo. O mūsų teatrai tais laikais... Juozas Budraitis, Algimantas Masiulis, Antanas Gabrėnas - fantastiški aktoriai...

Mes su žmona kiekvienais metais vienas kitam prisiekinėjame, kad viskas - pradedame eiti į teatrus, reikia būti tarp žmonių. Juk galima ir į Kauną, ir į Vilnių nuvažiuoti į teatrą. Bet viršų ima kasdieninė rutina, vaikai, anūkai. Jaučiu, ateina laikas su visa jėga grįžti į tą dalyką.

Iš teatro išeini pakylėtas, visai kitas žmogus, kai pamatai tikrą meną. Neseniai žiūrėjome Vilniaus nacionalinio operos ir baleto teatro baletą „Žizel“ Žvejų rūmuose Klaipėdoje. Buvome sužavėti. Ir šoka lietuviai, ne kokie nors užsieniečiai - fantastika. O vis sakydavo, kad gerai šoka tik rusai, tik Maskvos, tik Sankt Peterburgo baletas yra geras.

Kad jau kalbame apie meną, žinote, į ką visai neseniai atkreipiau dėmesį įvažiuodamas į Klaipėdą? Į tris katilinių kaminus. Tai pritrenkia. Mane žavi Gdanskas, kuriame atstatytos per karą sugriautos bažnyčios. O mes neįstengiame. Aš įsiminsiu tą Klaipėdos merą, kuris atstatys nors vieną karo metu sugriautą gotikinę raudonų plytų bažnyčią uostamiestyje.

Rasa JUSIONYTĖ, moterų klubo „Ką darai, daryk gerai“ įkūrėja

Apie teatrų festivalius uostamiestyje šią savaitę nebuvau girdėjusi, nes pastaruoju metu gyvenu tarp Klaipėdos ir Vilniaus. Bet dabar sėdžiu prie kompiuterio, pasižiūrėsiu.

Teatrą labai mėgstu. Nuo vaikystės eidavau į jį su tėvais. Lankausi jame gana dažnai ir dabar. Praėjusią savaitę (užpraėjusią. - Autor. past.) žiūrėjau spektaklį „Kultūros fabrike“. Į Klaipėdos dramos teatrą irgi stengiamės nueiti. Šiemet jau nemažai mačiau jo spektaklių: ir „Elzės žemę“, ir „Meilę“, ir kitus. Laukiame kokių nors naujų premjerų.

Teatras man labai reikalingas. Mane žavi režisieriaus žvilgsnis į kiekvieno žmogaus gyvenime patiriamas būties ir buities problemas, žmonių tarpasmeninius santykius. Dažniausiai teatras labai padeda pažvelgti į save iš šono. Po spektaklio išeini kažką labiau apie save supratęs ir atitrūkęs nuo įvairiausių savo reikalų. Teatre turi galimybę pabūti pauzėje, tarsi apsilankydamas pas gerą psichoterapeutą.

Dažniausiai pasižiūri spektaklį ir jis dar lydi tave kelias dienas ar visą savaitę, nors gal ir ne viską supranti, ką aktoriai ir režisierius norėjo pasakyti. Man patinka, kad teatre kartais rodomas tiesiog vienos šeimos rytas ar vakarienė ir kiek ten visko tada nutinka.

Apie spektaklius sužinau labai senamadiškai - iš kavinėse paliktų skrajučių. Jas susirenku, pasidedu ant virtuvės stalo ir tada po truputį rezervuojame bilietus.

Renata STATKEVIČIENĖ, „Max Coffee“ bendrasavininkė

Labai norėčiau kur kas dažniau lankytis teatre. Ta tema kalbėjome ir su vyru, ir su bičiuliais. Tai atskira lentynėlė galvoje. Kartais jauti, kaip pasiilgsti. Manau, tada reikia ateiti ir nusipirkti bilietus, jeigu kartais negalėtum eiti, galima juos kam nors padovanoti. Pernai mes pažiūrėjome absoliučiai visus Klaipėdos dramos teatro spektaklius. Šiais metais dėl darbų gausos nepavyko to padaryti.

Nekantriai laukiame to „TheATRIUM“ festivalio, jį labai mėgstame ir kiekvienais metais dalyvaujame. Visi šio festivalio spektakliai būna savotiškai įdomūs, gerai atrinkti, gana sunkūs ir gilūs. Šiemet tik šiek tiek susilaikėm dėl laiko stokos, nes turėjome daug darbų. Paprastai jis prasidėdavo birželio pradžioje, kai būdavo jau truputį laisviau, o dabar - gegužę, kai dar visiškas darbymetis.

Mūsų vaikai paaugliai, tai šiemet su jais savaitgaliais dažniau ėjome į koncertus. Vedamės juos ir į spektaklius. Šiemet „Sniego karalienę“ mažoji dukra žiūrėjo netgi du kartus. Pirmą kartą aš ėjau su vaikais, antrą kartą - mažoji su savo klase. Planuojame pažiūrėti ir festivalio „Jauno teatro dienos“ spektaklius, jeigu pavyks.

Saulius JOKUŽYS, fotomenininkas, įmonės S. Jokužio leidyklos-spaustuvės vadovas

Kad aš nemėgčiau teatro ir niekada į jį neičiau, taip negalėtų būti. Bet kaip sakoma, esu tikintis, bet retai lankau bažnyčią. Taip ir man su teatru. Tiesiog ne visus teatro spektaklius aš atlaikau. Kartais būna labai didelė įkrova, tad turi būti užsigrūdinęs, kad galėtum pažiūrėti iki galo. Bet džiaugiuosi, kad yra toks teatras, kad statomi tokio lygio spektakliai, kurie įkrauna smegenis, o kitą kartą ir „stogą nurauna“.

Žinau, kad bus teatrų festivaliai, bet tomis dienomis būsiu išvažiavęs, negalėsiu nueiti, nors labai norėčiau. Mes kaip tik ruošiame išleisti festivalio „TheATRIUM“ katalogą, programą. Ten labai geri anonsai. Kai būsiu spaustuvėje, peržiūrėsiu, gal dar spėsiu kokį pamatyti.

Tomas MEŠKINIS, Bomelio Vitės seniūnaitis

Žinoma, kad mėgstu teatrą, bet nueinu rečiau, nei galėčiau. Mes lankome visus teatrus, bet, ko gero, daugiausia žiūrime Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklių, nes jame dar būna ir orkestras.

Į kitus miestus pažiūrėti spektaklio nevažiuojame, dažniausiai renkamės klaipėdietiškus ir gastrolinius. Pažiūrime ir vaikiškus spektaklius.

Man labiau patinka istoriniai spektakliai, tikri pastatymai su gausybe atlikėjų, o ne tie modernūs, kai atrodo, kad du trys aktoriai susirinko ir kuria ekspromtu.

Mane žavi ir spektaklio reginys, ir keliamos emocijos, ir pasikrauni kaip elementas, jis padeda psichologiškai atsipalaiduoti ir kt. Mums to reikia, negalime vien tik duoną valgyti, turime atitrūkti nuo kasdienybės ir būties, prasiblaškyti. Be to, lankydamas spektaklius padedi meno bendruomenei, pagerbi atlikėjus. Negali taip gyventi, tik dirbti ir išleisti pinigus. Menas negali išnykti, nes tai penas mūsų sielai. Mes turime jį palaikyti.