Kodėl žmonija „pasmerkta“ vis iš naujo rašyti istoriją?

Alfa.lt

2022-11-12 07:00

Neretai sunku suvokti, kaip mąsto kitai kultūrai priklausantis žmogus, ir tai mums atrodo savaime suprantama. Tačiau retai pagalvojame apie tai, kad dar didesni mąstysenos skirtumai skiria mus nuo senovėje gyvenusių protėvių.

Žmonija vis iš naujo įvertina praeitį ir rašo vis naują istorijos pasakojimą.

Ar galime suvokti istoriją, neiššifravę praeities žmonių galvosenos kodo?

Pasak filosofo dr. Naglio Kardelio, kiekvieno laikotarpio autorius savaip vertina praeitį, nes istorijos faktas jam svarbus tiek, kiek yra aktualus ir naudingas būtent jam.

Suvokiame istorinius faktus, tačiau gyvename visiškai kitame vertybių ir idėjų pasaulyje nei šiuos faktus užrašę amžininkai, beje, taip pat vertinę įvykius remdamiesi savomis vertybėmis ir požiūrių sistema.

Anot filosofo N. Kardelio, kiekvienos epochos žmogui, įskaitant ir mus pačius, istorija – ne tik mokytoja, neleidžianti kartoti klaidų, bet ir įkvėpimo šaltinis, padedantis kurti ateitį.

Todėl esame „pasmerkti“ vėl vertinti praeitį ir konstruoti vis naują istorijos naratyvą.

Kuriame vis naują naratyvą

– Išvažiavę į tolimą šalį, suprantame, kad tenykštė kultūra kitokia, žmonės mąsto ne taip, kaip mes, ir stengiamės prisitaikyti. Tuo metu, kai galvojame apie praeities įvykius, vertiname juos, remdamiesi dabartinėmis vertybėmis ir mąstysena, pamiršdami, kad mūsų protėviai senovėje mąstė kitaip nei mes dabar. Kodėl taip yra?

– Pirmiausia, galime pažvelgti į istorijos naratyvo (atpasakojimo, – aut. past.) ištakas – senovės Graikiją. Paprastai, kai kalbame apie istoriją, turime omenyje jos laikinę dimensiją ir dažniausiai suprantame ją kaip pasakojimą apie praėjusius laikus. Senovės graikai didžiausią dėmesį skyrė istorijos „autentiškumui“.

Žodis „istorija“ kilęs iš graikiško žodžio „histor“ – liudininkas, o pačią istoriją graikai suvokė kaip kažko akivaizdaus liudijimą.

Jų sampratoje laikiną dimensiją užgožė vizualioji arba erdvinė – svarbiausiu dalyku buvo žmogaus aplinka, jos poveikis ir žmogaus patirties formavimas. Taigi, istorijos naratyvas buvo laikomas liudijimu to, ką žmogus regėjo savomis akimis.

Liudijimas iš antrų, o tuo labiau trečių rankų buvo laikomas anaiptol ne tokiu patikimu. Būtent taip istoriją suvokė ir jos tėvu vadinamas Herodotas.

– Taigi, liudininko įspūdžiai – patikimumo garantas?

– Taip, antikinė istorijos samprata kreipėsi į tiesioginės žmogaus patirties erdvę. O mes, mėgindami perpasakoti istoriją kaip įvykių seką, kreipiamės į laikinę sampratą. Istorijos negali būti be naratyvo, be pasakojimo, o šis pasakojimas yra laisvai konstruojamas.

Atitinkamai ir atpasakojamos akivaizdybės gali būti tikros arba sufalsifikuotos, teisingos arba melagingos. Esant naratyvo konstravimo laisvei, iš tų pačių teisingų žinių gali būti konstruojami skirtingi naratyvai.

Tarkime, žurnalistikoje taip pat stengiamasi laikytis objektyvumo principų pateikiant faktus, tačiau juk pats faktų atrinkimas jau yra selekcijos veiksmas, įtakojamas vertybinio matmens. Taigi, neįmanoma kitam žmogui perteikti absoliučiai visko.

Tenka kažką atsirinkti ir taip formuoti naratyvą.

Žurnalistikoje taip pat stengiamasi laikytis objektyvumo principų pateikiant faktus, tačiau juk pats faktų atrinkimas jau yra selekcijos veiksmas, įtakojamas vertybinio matmens.

– Vadinasi, formuodami istorijos naratyvą, mes negalime būti visiškai objektyvūs, nes pati žmogiškoji prigimtis pasąmoniniame lygmenyje mums kužda, kad vieni dalykai yra geri, o kiti – blogi?

– Todėl kiekvienas istorijos naratyvas turi tuo pačiu metu ir faktinį, ir vertybinį (arba estetinį) elementus. Kuriame pasaulio vaizdą, remdamiesi savo supratimu apie tai, kas vertinga, o kas nevertinga.

Ne mažiau svarbu tai, kad skaitydami kitos kultūros arba kito laikmečio savos kultūros naratyvą jį taip pat vertiname savos patirties ir savų vertybių kontekste. Objektyvųjį, visuomenei, tautai ar bendruomenei svarbų, naratyvą mėginame susieti su mūsų asmeninės patirties naratyvu.

Kiekvienas turime savo gyvenimo istoriją, kurioje išskiriame svarbiausius mus formavusius įvykius. Taip ir bendrąjį, iš išorės gautą istorijos naratyvą beveik pasąmoningai mėginame susieti su savo pačių mikroistorija. Jei platesniame naratyve nerandame nieko, kas mums atrodo svarbu arba mus įkvepia, esame linkę tokią istoriją ignoruoti.

Ideologai „perleidžia“ istoriją per idėjų prizmę, tačiau pati istorija visai be idėjų gerąja ar blogąja prasme taip pat yra neįmanoma. Bet kurį naratyvą mes įvertiname iš vertybinės perspektyvos ir kuriame sau tam tikra prasme idealų pasaulio supratimą, formuojame mūsų dvasinę sanklodą atitinkantį naratyvą.

Tai, kas kažkada įvyko kaip faktas, siejame su kažkuo idealizuotu savo dabartyje arba ateityje. Klaidinga manyti, kad istorija gali būti pateikiama vien kaip „kietų“ faktų rinkinys. Iš atrinktų faktų formuojamas naratyvas, kuris savo ruožtu turi turėti tam tikrą vertybinį aspektą, nes priešingu atveju tegausime faktų kratinį. Mums naratyvas yra prasmingas tiek, kiek jis atitinka mūsų vertybes ir mikroistoriją.

– Vertiname istoriją kaip mums „naudingą“ arba „nenaudingą“?

– Visuomenė, tauta turi rasti ją vienijantį, tikslą ir prasmę suteikiantį dvasinį elementą. Jei jo nėra, žmogus susvetimėja su savo tauta, valstybe ir istorija, o istorinis naratyvas geriausiu atveju tampa nereikalingas, o blogiausiu – sukelia priešiškumą, nes individas atmeta „iš viršaus“ jam valdžios arba intelektualų (vadinamojo elito) nuleistą istoriją.

O jei alternatyvų naratyvą tuo pat metu formuoja dar ir priešiška valstybė, individas gali su juo susitapatinti. Ne dėl to, kad apmąstė ir geriau įvertino priešiškos pusės versiją, bet vien tam, kad parodytų kategoriškai atmetantis jį skriaudžiančios valdžios naratyvą.

Tenka pastebėti, kad gana daug mūsų piliečių yra labai neatsparūs priešiškai ideologijai ne dėl to, kad ją kuria labai gabūs ideologai, o dėl to, kad protestuoja, atmesdami savojo elito formuojamą naratyvą.

Žodis „istorija“ kilęs iš graikiško žodžio „histor“ – liudininkas, o pačią istoriją graikai suvokė kaip kažko akivaizdaus liudijimą. Jų sampratoje svarbiausiu dalyku buvo žmogaus aplinka, jos poveikis ir žmogaus patirties formavimas.

Daug mūsų piliečių yra labai neatsparūs priešiškai ideologijai ne dėl to, kad ją kuria labai gabūs ideologai, o dėl to, kad protestuoja, atmesdami savojo elito formuojamą naratyvą.

– Atrodo, kad naratyvo formavimo procesas neturi pabaigos: istoriniai faktai lieka faktais, tačiau jie vis iš naujo įvertinami, kuriant vis naujus naratyvus. Ar taip darydami mes nepamirštame, kad buvo ir pirmasis naratyvas, sukurtas senovėje gyvenusių žmonių, vertinusių tuos pačius įvykius visai kitoje vertybių skalėje?

– Nepamirškime, kad istorijos naratyvo autorius taip pat viską vertina iš savo perspektyvos. Viduramžiais istoriją rašęs žmogus vadovavosi visai kitomis idėjomis nei dabartinis istorikas.

Vertindami Viduramžių Lietuvos ir Europos istoriją, esame linkę ją romantizuoti, nes įsivaizduojame, kad to laikotarpio žmonės mąstė taip, kaip mes. O juk tai buvo monarchų ir siuzerenų laikai, o žmonės, kurių palikuoniai vėliau suformavo tautas, tebuvo nieko nesprendžianti individų masė. Atitinkamai istorija tuo metu buvo rašoma iš karalių ir didikų perspektyvos.

Prancūzijoje gimusi Analų mokykla kaip tik ir atsirado, siekiant subalansuoti „valdovų istoriją“, pridedant prie jos ir žemesnio žmogaus perspektyvą. Tai leido pažvelgti į epochą daug visapusiškiau.

Iki tol istoriją sudarė valdovo gyvenimas ir jam svarbūs įvykiai – karai, sąjungos, vedybos ir pan. Dažnai net nekeliame klausimo: kaip mąstė tie valdovai – Mindaugas, Gediminas, Vytautas ir kiti, priskiriame jiems tas pačias mąstymo kategorijas, kuriomis naudojamės šiandien. Pavyzdžiui, įsivaizduojame, kad jie mąstė tautos interesų kategorijomis, o ne vien vadovaudamiesi asmeniniais feodaliniais interesais.

Beje, tą patį reiškinį matome pačioje istorijos aušroje: savo antrojoje knygoje, rašydamas apie senovės Egiptą, Herodotas net ir pirmosioms faraonų dinastijoms priskyrė tą patį mąstymo būdą, koks buvo būdingas jo epochos graikams.

Į „gerus“ ir „blogus“ skirstome taip, kaip mums patogiau

– Mes ne tik nemėginame įsigilinti, kaip mąstė praeities valdovai, bet ir suteikiame jiems neaišku kuo paremtus įvaizdžius. Pavyzdžiui, Čingischaną įsivaizduojame kraugeriu, o Aleksandrą Makedonietį – didvyriu, nors abu šie valdovai vienodai lengvai liejo žmonių kraują. Beje, jų amžininkai laikė tai visai normaliu dalyku – valdovo rūstybės apraiška. Kodėl dabar taip lengvai skirstome, kas buvo „geras“, o kas „blogas“?

– Šių dviejų istorinių personažų atveju galėtume paaiškinti tuo, kad Aleksandrą laikome mūsų – Vakarų civilizacijos – valdovu, skleidusiu graikų kultūrą. Tarkime, Napoleoną Bonapartą prancūzai ir lenkai iki šiol vertina pozityviau nei rusai ir kai kurios kitos tautos.

Europiečiai linkę jų civilizacijos sklaidą vertinti teigiamai, nepaisydami to, kokiomis priemonėmis tai buvo daroma. Vadovaudamiesi tais pačiais principais, mongolus vaizduojamės neigiamame kontekste ir esame linkę pamiršti, kad LDK iš jų išmoko daugelio naudingų dalykų, pradedant europiečiams nežinomais karybos būdais ir baigiant geresniais mėsos konservavimo metodais. Viskas nėra tik juoda ir balta, nors žmogus ir yra iš prigimties linkęs taip dalyti pasaulį.

– Ar taip pat suprantame ir senuosius lietuvių valdovus? Tarkime, visų gerbiamas valstybės kūrėjas Mindaugas praliejo daug kraujo, vienydamas šalį ir šiais laikais jo poelgiai atrodytų žiaurūs, nors greičiausiai buvo visai priimtini jo amžininkų moralei, pripažinusiai stipresniojo teisybę. Renkamės romantiškesnįjį vertinimą, nes mums patinka gražūs mitai?

– Mitai nėra kažkoks absoliutus blogis. Jų taip pat reikia. Tautai reikia įkvepiančių pavyzdžių. Kurdami demokratinę valstybę kurį laiką manėme, kad visuomenei tarsi net nereikia jokių bendrų tikslų, nes kiekvienas žmogus sieks savo gerovės ir kartu visuotinio gėrio. Ir mano kartos žmonės buvo linkę manyti, kad bet koks už asmenybę aukštesnis tikslas vedė į totalitarizmą.

Kitaip tariant, totalitarinės visuomenės turi vieną tikslą, o demokratinės – mikrotikslų visumą.

Tačiau matome, kad posakis „ne vien duona žmogus gyvas“ turi daug tiesos. Žmogui iš tiesų reikia įkvepiančių pavyzdžių. Mūsų atveju ne taip ir svarbu, kokie buvo Mindaugas ir Vytautas kaip žmonės. Mums jie reikalingi kaip savigarbą kuriantys pavyzdžiai. Tokie pavyzdžiai reikalingi visoms tautoms ir valstybėms.

Istorija – humanitarinis mokslas ir, skirtingai nuo gamtos mokslų, „plika“ faktologija joje nėra tiek pat svarbi. Svarbu, ką mums duoda istorinis naratyvas, ko galime iš jo pasisemti.

Iš istorijos mokomės, tačiau svarbu ne tik mokytis iš praeities klaidų – tuomet įsivaizduotume istoriją tik kaip minų lauką, ir vienintelė jos pamoka būtų tai, kad, išmokę pamoką, mes „neužsirauname“ ant tų pačių minų, ant kurių „užlipo“ mūsų protėviai. To nepakanka, istorijoje turime ieškoti ir įkvėpimo.

Totalitarinės visuomenės turi vieną tikslą, o demokratinės – mikrotikslų visumą.

– Mindaugas ir Vytautas – istorinės asmenybės, faktai. Istoriniai mitai dažnai perauga faktus. Kadaise populiarus buvo mitas apie lietuvių valdovų romėnišką kilmę, vėliau – apie neva baltišką imperiją, apėmusią beveik visą Euraziją...

– Tai jau nebe savitas istorijos vertinimas, o tiesiog falsifikavimas. Rusijoje taip pat yra madingi naratyvai apie tai, kad rusų protėviai sukūrė Egipto civilizaciją. Tokie mitai gajūs įvairiose šalyse. Yra ir pas mus tokių teorijų entuziastų.

Mitai nėra kažkoks absoliutus blogis. Jų taip pat reikia. Tautai reikia įkvepiančių pavyzdžių.

Paprastai tokie naratyvai kuriami priešpriešos būdu – mėginant paneigti kokį nors naratyvą ir pakeisti jį savu. Pavyzdžiui, neigiant paplitusį naratyvą, kad tam tikrą atradimą padarė kitos tautos atstovas, ir mėginant įrodyti, kad prieš jį tai padarė kuris nors mūsiškis.

Tarkime, egzistuoja naratyvas, tvirtinantis, kad europiečiai gerokai per gerai mąsto apie savo ekonominius ir kultūrinius pasiekimus istorijoje, nes Azijos tautos esą iki pat XVIII a. pabaigos šiais atžvilgiais buvo daug pranašesnės.

Visi tokie naratyvai yra gana įtartini, nes jiems įrodyti reikia paneigti tam tikrą „priešininką“ arba „konkurentą“. Kai naratyvas konstruojamas neutraliai, toks priešininkas nereikalingas. Pavyzdžiui, aprašant Mindaugo arba Vytauto pasiekimus, mums dėl to nereikia sumenkinti jokios kitos istorinės asmenybės.

Žinoma, ir jų darbus vertindami rizikuojame juos pernelyg romantizuoti ir išaukštinti, o kad juos naudojame kaip įkvėpimo šaltinį, nematau nieko blogo.

– Tokiu atveju taip pat lengvai galime ne tik romantizuoti, bet ir sumenkinti mūsų protėvių pasiekimus? Pavyzdžiui, pamiršdami, kad LDK visuomenė buvo kitokia ir mąstė kitaip nei mes, nemažai žmonių esame linkę vos ne tautos išdavyste laikyti Žygimanto Augusto sudarytą uniją su Lenkija, nors anuomet nei didysis kunigaikštis, nei valstietis nemąstė tokiomis kategorijomis kaip etninė tauta.

– Į senovės laikus tokiu nemodifikuotu būdu negalime perkelti ne tik minėtų sampratų, bet ir šiuolaikinių etinių standartų – jie tikrai neatitiks tų, kuriais vadovavosi mūsų didieji kunigaikščiai.

Abu kraštutinumai – tiek perdėtas romantizavimas, tiek ir suniekinimas – yra neigiami reiškiniai. Tarkime, klystume vadindami Mindaugą žiauriu netolerantišku tironu, nes jis neatitinka šiuolaikinio valstybės vadovo idealo. Turime analizuoti to meto kontekstą ir vertinti, kaip Mindaugas atitiko savo laikmečio standartus ir kaip jį vertino amžininkai.

Žinoma, vertindami amžininkų šaltinius, taip pat privalome turėti omenyje, kad jie sąmoningai ar nesąmoningai taip pat galėjo pateikti iškreiptą liudijimą. Gauname kelių pakopų interpretacijų piramidę, kurioje svarbus tiek mūsų, tiek ir amžininkų objektyvumas. Kuo daugiau pakopų, tuo, remiantis tikimybių teorija, labiau nutolstame nuo tiesos.

Sunkiai susikalbėtume net su proseneliais

– Ar sutinkate su teiginiu, kad kuo istoriniai įvykiai tolimesni nuo mūsų laikmečio, tuo didesnė praraja skiria žmonių mąstyseną ir tuo subjektyviau bei klaidingiau esame linkę juos vertinti?

– Tai labai įdomiai pastebėjo vokiečių filosofas, hermeneutinės krypties pradininkas Hansas Georgas Gadameris: klystame manydami, kad geriau suvokiame tai, kas vyksta mūsų pačių aplinkoje ir patirties plotmėje.

Ir šiandien laikomės nuostatos, kad nuo įvykių turi praeiti tam tikras laikotarpis, kad galėtume į juos pažvelgti objektyviau. Pavyzdžiui, patys sakome, kad Sąjūdžio istoriją vėlesnė karta gali įvertinti objektyviau nei tie, kas tiesiogiai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.

Tuo metu, kai kalbame apie tolimos praeities laikus, turime pripažinti, kad mums sunku suvokti žmones, gyvenusius labai seniai ir priklaususius kitokiai kultūrai.

Kaip matote, gana sudėtinga atsakyti į klausimą, ką gebame vertinti objektyviau. Galime tai palyginti su regėjimu: blogai matome ir tai, kas yra labai toli, ir tai, kas labai arti, o aiškiausiai žvilgsnis fokusuojasi tam tikroje tarpinėje zonoje.

Jei kalbame apie pamatuojamus dalykus, tarkime, kokie buvo pramonės gamybos rodikliai XVIII a. ar kokius įrankius naudojo senovės atėniečių laivų statytojai, vertinimą galime pateikti nesunkiai.

Daug sudėtingiau, kai kalbame apie idėjas ir žmonių mąstyseną. Skaitome Platono „Dialogus“ arba Aristofano „Komedijas“ ir manome, kad mes šiuos veikalus puikiai suprantame, tačiau iš tiesų neįvertiname to, kad mums, šiuolaikiniams skaitytojams, tame pačiame tekste atrodo svarbūs vieni dalykai, o jų autoriams galėjo rūpėti visai kiti.

Archeologai taip pat ginčijasi, ar galime interpretuoti rašto neturėjusių kultūrų simbolius (ženklus, piešinius ir pan.). Dauguma mano, kad negalime, nes neturime rakto, leidžiančio iššifruoti tų žmonių mąstysenos ir pažiūrų sistemą.

Priešininkai teigia, kad vertinimas visgi įmanomas, pavyzdžiui, pasitelkus indukcijos metodą: randame panašų ir geriau žinomą kontekstą ir remdamiesi juo mėginame interpretuoti savo tiriamąjį. Bet galiausiai, net ir turėdami rašto šaltinius, negalime būti tikri, kad suvokiame juos taip, kaip derėtų.

Galime tai palyginti su regėjimu: blogai matome ir tai, kas yra labai toli, ir tai, kas labai arti, o aiškiausiai žvilgsnis fokusuojasi tam tikroje tarpinėje zonoje.

– Ar galime iš tiesų suprasti istoriją, neperpratę liudininko mąstysenos? T. y. pirmiausia suvokti liudininką ir tik per jį – faktą?

– Stengiamės tai suvokti kuo objektyviau, tačiau nepamirškime, kad idealas yra nepasiekiamas. Kiek mes gebame interpretuoti liudininko perspektyvą? Ar ji patikimai rekonstruota ir kiek ji mums aktuali? „Plikas“ faktas gali būti absoliučiai teisingas, tačiau kas iš to.

Tarkime, tikrai žinome, kad tų metų tą dieną tikrai įvyko mūšis, tačiau, neįprasminus konteksto, mums iš šio fakto jokios naudos. Taigi, įrodytas ir visiškai teisingas dalykas gali būti mums absoliučiai nevertingas, kita vertus, interpretacija gali būti neteisinga. Istorija – ne tikslusis mokslas, negali būti vieno absoliučiai teisingo naratyvo.

Kiekvienas žmogus vertina ne tik istoriją, bet ir ateitį savaip ir kuria savą naratyvą. Naratyvai buvo kuriami praeityje ir nauji naratyvai bus kuriami ateityje. Praeitis panaudojama dabarčiai ir ateičiai kurti.

– Kiekviena karta suvokia ir vertina praeitį ir vis kitaip. Kita vertus, kaip ir prieš tūkstantį metų gyvenę žmonės, jaučiame alkį, mylime, trokštame valdžios. Prieš tūkstantį metų norint atsidurti viršūnėje, reikėjo nudaigoti varžovus, o šiandien – juos įveikti politinėje kovoje. Gal keičiasi tik forma, o mūsų prigimtis yra konstanta, siejanti mus su tolimais protėviais?

– Tai – paradoksas. Senovės graikai, o vėliau krikščionių autoriai teigė, kad pirmiausia mums reikia suvokti patiems save. Kaip suvoksime kitokią kultūrą, jei iki galo nepažįstame savosios? Kita vertus, biologai sako, kad iš esmės nepasikeitėme pastaruosius 100 tūkst. metų, nuo tada, kai atsirado homo sapiens sapiens.

Skirtumus tarp mūsų ir mūsų tolimųjų protėvių lemia tik sukaupta kultūrinė patirtis. Esame pranašesni tuo, kad stovime ant savo protėvių pečių, turime kolektyvinę patirtį, kultūrą ir mokslą. Tačiau kaip individai esame nelabai tenutolę. Taigi, turime idėjų plotmę, leidžiančią kurti įvairias kultūras ir bent jau mėginti jas suvokti, o iš kitos pusės – biologiškai nulemtą bendrą prigimtį.

– Kiek toli galime gilintis į praeitį, kad vis dar gebėtume natūraliai suprasti praeities žmonių mąstyseną? Kad mūsų ir jų pasauliai nekonfliktuotų?

– Ko gero, viso labo trys kartos. Gilesnėje praeityje mūsų ir mūsų protėvių pasaulio regėjimas jau gerokai skirtųsi. Gal iš bėdos susikalbėtume su ketvirtąja karta, su kuria mus galimai dar sietų tam tikri bendriniai naratyvai, pavyzdžiui, laisvė, bet juos vertintume per gana skirtingas prizmes.

Tie naratyvai, kurie mums atrodo bendri jau ne vieną šimtmetį, gali pasirodyti ne taip jau stipriai siejantys mus su senovės žmonėmis. Juk, pavyzdžiui, senovės graikai visai kitaip suvokė, kas yra demokratija. Ką tuomet besakyti apie šumerus, kurie, kaip manoma, buvo tikrieji demokratijos „išradėjai“, tačiau taip pat suvokė ją kitaip nei vėliau graikai. Mūsų pasaulio matymas visiškai kitoks.