Klaipėdos muzikinio teatro sienos bus nulipdytos iš lietuviško molio

Net iš lauko matyti, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastate vyksta intensyvūs darbai. Teatro vadovė L. Vilimienė užtikrina, kad iki šių metų pabaigos teatras bus įrengtas. „Rangos darbai vyksta tiksliai pagal planą. Dabar jau baigtas labai ilgas ir laikui imlus inžinerinių komunikacijų įrengimo procesas, išbetonuotos grindys, sumontuota scenos įranga. Netrukus bus statomi sukti laiptai, kurie taps vienu svarbiausių teatro interjero akcentų. O tada prasidės gražiausi ir įdomiausi interjero įrengimo darbai“, - išdėstė planą L. Vilimienė.

Teatro vadovę ir dizainerį M. Mateiką atradome kabinete dėliojančius įvairių spalvų audinių pavyzdžius.

"Dabar esame tokiame etape, kuris man yra mieliausias širdžiai, nes kalbame jau ne apie inžinerines konstrukcijas ir betoną, o bandome parinkti ir suderinti estetinius salės ir holų sprendimus, kaip atrodys, uždanga, sienos, kėdės, grindys. Renkame spalvas, medžiagas, diskutuojame, matuojame pavyzdžius.

Nėra paprasta iš mažų medžiagų pavyzdėlių numatyti, kaip tai atrodys ar derės visumoje.

Perėjome daug etapų, interjero koncepcija daug kartų keitėsi dėl įvairių sąlygų.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė paskutinėmis savo darbo savaitėmis derina galutines būsimojo teatro interjero detales.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Dėl ko kito interjero koncepcija ir sprendiniai?

M. Mateika: Iššūkiai kilo dėl to, kad statomą objektą sudaro dvi dalys: viena yra rekonstruojama sena, o kita - visiškai nauja.

Senoji dalis yra tarybinės architektūros ir yra saugoma kaip paveldas, naujoji dalis - šiuolaikiška.

Senosios dalies architektūra yra statiška, aiški, paprasta, o naujoji - pretenzinga, novatoriška, lanksčiomis formomis ji kontrastuoja senajai daliai. O, kuriant interjerą, abi pastato dalis reikėjo sujungti į harmoningą visumą.

Kitas iššūkis yra pati didžioji teatro salė ir jos funkcija. Salė pirmiausia skirta muzikiniams spektakliams, operai. Todėl svarbiausi lūkesčiai yra, kad interjero sprendiniai būtų ne tik estetiški, bet ir kuriantys gerą akustiką.

Be to, salė bus daugiafunkcė - joje vyks ne vien tik muzikiniai renginiai, tad akustiniai ir estetiniai sprendiniai turi būti lengvai transformuojami.

Kuriant interjerą taip pat buvo labai svarbu atsižvelgti į objekto lokaciją. Klaipėda - vienas iš Lietuvos miestų, kuris turi labai ryškų identitetą. Savo identitetą turi ir teatras. Kaip šiuos identitetus sugretinti ir nė vieno neprarasti - taip pat buvo sudėtingas uždavinys.

Be abejo, svarbu ir tai, kad biudžetas nėra begalinis.

Teatro sienos bus sukurtos iš rankomis lipdyto lietuviško molio.

Pristatykite interjero koncepciją, kokios medžiagos, spalvos, formos ir faktūros ją atskleis?

M. Mateika: Pagrindinis mūsų, interjero kūrėjų (mano bendraautorės yra Indrė Ankudavičienė ir Audronė Pakalniškytė), siekis yra sukurti natūralų, jaukų ir akustiškai „teisingą“ interjerą.

Todėl kėlėme tikslą naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų. Pavyzdžiui, pagrindinėje salėje bus naudojamas tikras, lietuviškas molis. Tai yra novatoriška ir įdomu, nes naudojamas lietuviškas, rankų darbo produktas.

Tokios operos ar muzikinio teatro salės, kurioje būtų panaudotas molis, bent jau aš nežinau. Manau, kad šios medžiagos pasirinkimas yra drąsus, novatoriškas, netikėtas.

Pažymėtina, kad raudono molio plytos yra vienas iš Klaipėdos architektūros skiriamųjų bruožų. Diskutavome, ar šiandien Klaipėdoje molis vis dar yra standartas, ar jau tarybinė atgyvena. Taip pat Klaipėdoje turime daug smėlio, jo bus ir teatro interjere.

Spalvas rinkome atsižvelgdami į tai, su kokiu identitetu jos siejasi. Šviesios spalvos suteikia gaivos, lengvumo, tamsios spalvos - arčiau dramos. Mes ieškojome balanso tarp tamsos ir šviesos.

Netrukus bus montuojami sukti laiptai, kurie taps vienu pagrindinių teatro interjero akcentų.

L. Vilimienė: Kai mes kalbame apie salės sienas - tai iš tiesų kalbame apie akustinį kiautą. Akustinis kiautas - tai yra specialiai išformuota siena. Ji negali būti lygi, kad garsas, atsimušęs į ją, sukurtų geriausią efektą tam, kuris sėdi bet kurioje salės vietoje.

Sukurti interjerą, kuris būtų akustiškai „teisingas“ ir estetiškas - tai juvelyrinis darbas.

M. Mateika: Iš tiesų, estetikos ir akustikos reikalavimų suderinimas buvo jautriausia visų mūsų darbo sritis. Be abejo, prioritetas buvo teikiamas akustikai, tačiau nesinorėjo, kad estetika atrodytų nepakankama.

Noriu, kad šio teatro interjeras būtų toks, kad nereikėtų prieš nieką teisintis, kodėl pasirinktas vienas ar kitas sprendinys. Noriu, kad viskas atrodytų taip, kaip reikia.

Didžiojoje teatro salėje tilps iki 700 žiūrovų.

Jūsų kompiuteryje atversti įvairių Europos teatrų vaizdai. Į kokius teatrų pavyzdžius žvalgėtės, orientavotės, kurdami Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjerą?

M. Mateika: Tiesą sakant, daugiau dėmesio skyrėme blogų pavyzdžių nagrinėjimui, kad nepakartotume klaidų ir padarytume geriau.

L. Vilimienė: Noriu pažymėti, kad nauji teatrai Europoje gimsta labai retai. Jų yra vienetai. Dėl to tenka dar didesnė atsakomybė mums visiems. Todėl negalime lygiuotis į kažką, nes kiekvienas teatras yra unikalus, savitas.

Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Kaip atrodys teatro holas?

M. Mateika: Šis, dažniausiai metaforiškai naudojamas, posakis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre skamba kaip jo interjero moto.

Šis teatras iš tiesų prasidės nuo rūbinės, nes į ją lankytojai pateks vos įžengę pro pagrindines duris.

Kituose teatruose tik įėję pro duris žiūrovai patenka į holą, paskui nusileidžia į rūbinę.

Iš tiesų Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras nėra didelis. Tai galima įvardinti kaip dar vieną sunkinančią šio projekto aplinkybę. Ją įvertino jau architektai, kurie ir pasiūlė nestandartinį rūbinės sprendimą.

Rūbinės funkcija ir estetika buvo labai svarbi ir jai skyrėme tikrai daug dėmesio. Beje, ji neatrodys kaip rūbinė.

L. Vilimienė: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūbinė bus tikrai nestandartinė, pati novatoriškiausia, kokią man teko matyti.

M. Mateika: Kurdamas šio teatro interjero projektą daug galvojau apie tai, jog teatras - tai vieta, kurioje vyksta drama.

Mano misija šiame projekte - kaip apšildančios grupės: paruošti tik įžengusį į teatrą žiūrovą spektakliui.

Norėjau sukurti tokį interjerą, kad tik įžengęs į teatrą žmogus pasijustų šventiškai ir sykiu įpareigotas.

Teatro hole jis turėtų pasijusti, nepabijosiu to žodžio, kaip bažnyčioje. Tik įžengęs į bažnyčią žmogus pasijunta patekęs į sakralią erdvę.

Taip pat ir teatre jis aiškiai turi suvokti, kad yra ne namie, ne kavinėje, pajusti, kad pateko į erdvę, kurioje netrukus vyks drama, kurioje kažkas kažką įsimylės, o gal nužudys.

Sykiu man buvo svarbu, kad teatro erdvė savo išskirtinumu neišgąsdintų žiūrovo, kad joje jis jaustųsi jaukiai.

Dar viena svarbi teatro erdvė yra baras arba bufetas? Koks jis bus?

M. Mateika: Barai bus keli ir jie bus įrengti senojoje pastato dalyje, vadinamojoje kolonų salėje.

Pats įspūdingiausias šios erdvės akcentas, kurį mes išsaugojome iš senojo teatro, yra originalus sietynas.

Jis bus pateiktas moderniai, priderintas prie naujojo interjero. Tai mūsų reveransas tam, kas buvo.

Apskritai tai, kad senasis pastatas nėra nugriautas, o renovuojamas, yra džiuginanti aplinkybė. Juk kiekvienas autorius nori, kad ateityje jo kūrinys nebūtų sunaikintas, o pritaikytas naujiems poreikiams. Jeigu yra ką saugoti - vadinasi, tai turi vertę ir tai yra džiugu.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.