Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (688)

Jas jau kiek pravėrėme su beveik 25 metus jo palėpėje gyvenančia biologe - gamtos dukterimi Jūrate Zarankaite. Ji domėjosi ir šio namo istorija. Pagal jos surinktus duomenis, tarybiniais metais namas buvo suręstas ant Arturo Altenbergo (George Eugen Arthur Altenberg, 1862-1926) vilos Smiltynėje pamatų (liudininkas - išlikęs raudonų patvarių plytų rūsys). O kaip iš tiesų? Skaitykite ankstesnėje „Akvarelėje“. Joje buvo užsiminta ir apie Miškų ūkio vadovą Vaclovą Lukošių, besirūpinusį ne tik miškais, marių, jūros pakrančių tvirtinimu, bet ir darbuotojų gerove.

Jis parūpindavo vaisių, vaiskrūmių sodinukų pasisodinti po vilų, tapusių „komunalkėmis“, langais. Jis darbuotojams pastatė pirtį. Jis sugalvojo nendrėmis sutvirtinti Kuršių marių krantus.

Jo iniciatyva kaip didžiausia brangenybė buvo saugomos gubojos, sutvirtinančios kopas. V. Lukošiaus laikais kopos pradėtos tvirtinti ir sausmedžių kvadratėliais. Smiltynės pliažininkai juose tiesdavosi savo paklotes ir įsikurdavo tarsi paplūdimių „bute“ su visomis kandomis šaltibarščių, puodais cepelinų. Žodžiu, sausmedžiais išpintas kvadratėlis - „butas“ vienai dienai šeimai ar draugų kompanijai.

Jo iniciatyva ant Arturo Altenbergo vilos pamatų buvo pastatytas Smiltynės g. 21-asis namas. Žinoma, ne mano kompetencija vertinti, kiek anuometinis Kuršių nerijos miškų ūkio vadas buvo pažangus, o kiek malkų priskaldė. Tačiau įvairiuose šaltiniuose neaptikusi jo veiklos ir gyvenimo pėdsakų Smiltynėje, labai nustebau. Tarsi jis Smiltynėje nei gyveno, nei dirbo...

Tad pradėjau belstis į smiltyniškių duris ir teirautis, koks tas V. Lukošius buvęs vadovas, kaimynas, šeimynykštis jų akimis.

Tikras ūkininkas

„Žemės ūkio akademijoje studijuodamas miškininkystę diplominiam darbui išsirinkau temą “Kuršių nerijos introdukuotų augalų augimas". Būdamas klaipėdietis įsivaizdavau - nerijos augalus pažįstu. Bet žinių tikrai stigo.

Nors praktiką atlikau Šilutės miškuose, tačiau Smiltynėje trindavausi nuolat - kalbinau miškininkus, su jais aiškinausi tai, kas rūpėjo diplominiam darbui. Kartą mane susistabdė Vaclovas Lukošius ir paklausė, ko čia šmirinėju.

Kai pasakiau, kad renku medžiagą diplominiam, jis iš karto sumojo: „Preilos girininkijoje netrukus reikės girininko. Ar sutiktum joje girininko pavaduotoju dirbti?“ Sakiau, kad reiktų pagalvoti. Mat ir Šilutės miškuose dirbti jau buvau gavęs pasiūlymą.

O kai diplominį apsigyniau ir iš tiesų reikėjo apsispręsti, Preiloje tos girininko pavaduotojo vietos nebebuvo. Nukreipė dirbti girininko pavaduotoju Nidoje. Ir butą kaip jaunam specialistui pažadėjo.

Lukošius pažadų pavėjui nesvaidė, - visai netrukus gyvenamąjį plotą turėjau. Mano bendramoksliai diplominius rašė akademijoje. Aš, jau dirbdamas, miškuose. Nors su Lukošiumi dirbau neilgai, tačiau spėjau įsitikinti - puikus ūkininkas buvo. Miškų darbininkai jį labai gerbė. Kuršių nerijoje ir tebuvo du žmonės, kurių gyventojai klausydavo ir nurodymus vykdydavo - Neringos vykdomojo komiteto pirmininkas Aloyzas Puslys ir Miškų ūkio vadovas Vaclovas Lukošius", - pasakojo visą gyvenimą miškams paskyręs Gediminas Dikšas.

Parvarė sunkvežimį iš Krymo

Pasak G. Dikšo, V. Lukošius labai mokėjo apsieiti su žmonėmis. „Nors buvo griežtas, bet teisingas. Ir labai buvo apsukrus, daug pažinčių turėjo. Išvažiavęs į Krymą atostogų, nusižiūrėjo savivartį sunkvežimį, reikalingą miško ūkio darbams. Netruko sukirsti rankomis. Prie sunkvežimio vairo, neturėdamas teisių vairuoti, sėdo pats. Ir visai sėkmingai jį parvarė į Smiltynę“, - pasakojo p. Gediminas.

Pamatuotas ryžtingumas

Ryžtingumo V. Lukošiui nestigo ir ūkio reikaluose. Pamatuoto ryžtingumo.

„Kasmet Kuršių marios, nepaisydamos akmeninių sutvirtinimų, dėl pačių įvairiausių veiksnių užsigrobdavo tris ar net penkis metrus sausumos. Miškų ūkio vadovas, pastudijavęs vokiečių patirtį XIX-XX amžių sandūroje kovojant su jūros ir marių vandeniu, pasigrobiančiu sausumos teritorijas, užvežė tuntus nendrių marių krantams apsodinti. Ankstyvą pavasarį darbininkų stigdavo. Pagal kažkokias sutartis nendrių sodinti atplaukdavo Jūreivystės mokyklos kursantai. Kad pusiasalis nesusiaurėjo iki siūlelio, reikia būti dėkingiems ir Lukošiaus išminčiai, ir kursantų darbui su batais iki pažastų šaltam vandenyje“, - pabrėžė p. Dikšas.

Miškų rykštė - gaisrai

Bet kuriame miške kilęs gaisras - tikras siaubas ne tik miškininkams. Siaubas ir augmenijai, gyvūnijai. Nors Kuršių nerija apsupta vandens, tačiau vandens stygius, kilus gaisrams, ir čia didelė problema. Reikia daug išmanymo, kaip su ugnimi kovoti. G. Dikšas negalėjo nurodyti V. Lukošiaus organizacinių sugebėjimų kovose su gaisrais, nes, Miškų ūkyje pradėjęs dirbti 1971 m., dar tebevadovaujant V. Lukošiui, turėjo laimės jų nepatirti. Bet štai 1973 m. nerijoje išdegė 20 hektarų miško, 1995 - 70, o 2006 m. - net 235 ha.

Miškams gesinti šiandien naudojamos naujos technologijos, gaisrininkai irgi turi žinių, kaip liepsnos liežuvius tramdyti. V. Lukošiaus vadovavimo laikais gaisrai nerijoje buvo tikras siaubas. „Galiojo labai konkretūs įstatymai, kiek reikėdavo atsodinti miškų, o kiek palikti neatsodintų, stebint, kaip gamta pati tvarkysis“, - pasakojo p. Dikšas. Jo nuomone, gamta sugeba išsigydyti ir pati. Bet be žmogaus triūso tai būtų žymiai sunkiau.

Kadangi V. Lukošiaus šeima gyveno Smiltynės g. 21-ajame name, mes į jį sugrįšime ir kitą savaitę.