Klaipėdoje įsikūrusiems ukrainiečiams neramu ne tik dėl karo, bet ir dėl Lietuvos valdžios planų

Palikę savo aplinką, šiltus namus, mėgstamus darbus, socialinius ryšius, ukrainiečiai kantriai tvarkosi gyvenimą ir stojasi ant kojų mūsų mieste. Gyvenimas nuo pat pradžios. Išsinuomoti būstą, surasti vaikams mokyklas, susirasti darbą, gydytoją, kirpėją, odontologą ir t. t.

Viltys, kad žiaurus ir kruvinas karas tėvynėje greitai pasibaigs, po truputį blėsta. Su ta nežinia dėl ateities kovoti čia padeda naujai susikurta kasdienė rutina.

Kalbinti ukrainiečiai nedejuoja, džiaugiasi, kad gali ramiai eiti miegoti ir lygiai taip pat ryte ramiai atsibusti, kad čia negirdėti dronų ir raketų skleidžiamų garsų, bombų sprogimų.

Nemažai į Vakarų Lietuvą atvykusių žmonių susirado samdomus darbus ar kitos veiklos, kuri duoda pajamų ir leidžia išlaikyti šeimas. Tik kai kurie ukrainiečia jaučia nerimą dėl Lietuvos valdžios planų keisti įstatymus, didinti mokesčius.

Artiomas (44 m.) su žmona ir sūnumi į mūsų miestą atvyko iš Černihivo rajono. Čia įsikūrė dar praėjusio pavasario pabaigoje. Per vasarą susirado butą, kurį nuomoja ir ten gyvena.

Sūnus nuo rudens pradėjo lankyti mokyklą. Pats Artiomas Ukrainoje dirbo pašte. Dėl sveikatos problemų nėra tinkamas karinei tarnybai, todėl Ukrainos valdžia leido Artiomui palikti šalį ir pasirūpinti savo šeima.

Artiomas čia ėmėsi pavežėjo darbo. Su savo „Toyota“ Artiomas dirba daug, kartais į namus grįžta tik pamiegoti. Žmona Zina suruošia valgį, Artiomas pavalgo automobilyje, kai nėra užsakymų.

Darbas Artiomui patinka. Jau neblogai pažįsta Klaipėdą. Artiomas vardija gatves ir populiariausias vietas lietuvių kalba: Laukininkai, Simonaitytė, Taikos prospektas, Baltijos, Senamiestis, „Akropolis“...

Patinka jam ir klientai. Klaipėdiečiai - draugiški žmonės, kai sužino, kad iš Ukrainos, labai palaiko, dar ir arbatpinigių palieka, šypsosi Artiomas. Jokių konfliktinių situacijų kol kas nepasitaikė.

Tiesa, su klientais Artiomas bendrauja rusų kalba, nes čia daug kas ją supranta. Konkurencija didelė, bet nesiskundžia. Jeigu daug dirbi ir su meile savo klientams, gali pragyventi. Svarbu, kad technika negestų.

Iš savo kolegų pavežėjų, Artiomas girdėjo, kad Lietuvos valdžia nori priimti įstatymą, kad visi šias paslaugas teikiantys žmonės mokėtų lietuvių kalbą. Jeigu reikės kažkokį kalbos egzaminą laikyti, gali kilti sunkumų. Artiomas labai bijo prarasti pajamų šaltinį.

Iš ko reikės maitinti šeimą? Pagrindinius lietuviškus žodžius Artiomas moka ištarti ir supranta, bet sklandžai kalbėti kol kas negali. Labai sudėtinga lietuvių kalba. Artiomas tikisi, kad, priėmus naują įstatymą, jam bus galima tęsti darbus.

Juk šiais laikais yra navigacija, galima viską surasti ir suprasti, ko klientas pageidauja. Ar tikrai toks įstatymas yra reikalingas? Artiomui netekus darbo visa šeima vėl atsidurtų nežinioje.

Oksana (34 m.) yra kirpėja. Savo amato išmoko dar gyvendama Ukrainoje, netoli Odesos esančiame Južnyj miestelyje. Ten turėjo didelį ratą klientų. Oksana universali kirpėja - be problemų gali apkirpti ir sušukuoti tiek vyrus, tiek moteris, tiek vaikus.

Nuo pat vaikystės Oksaną traukė šis amatas. Vaikystėje buvo nukirptos ir sušukuotos visos namų ir kaimynų lėlės, šukavo ir šuniukus, katytes, jeigu tik šie prisileisdavo.

Vėliau Oksanos žirklių ir šukų sulaukė kai kurios kiemo bei klasės draugės. Buvo ir kuriozinių istorijų, kai po Oksanos atlikto seanso pas jos tėvus atėjo draugės mama skųstis, kad jos dukra į namus grįžo sudarkyta šukuosena.

Vėliau sekė mokslai ir pripažinimas. Oksana tapo įvairių Odesoje organizuojamų konkursų nugalėtoja.

Kada reikėjo susikrauti daiktus ir palikti namus, kirpėja neužmiršo ir su savimi pasiėmė keletą kirpimo instrumentų rinkinių. Su kai kuriais iš jų dirba ir dabar Klaipėdoje.

Į mūsų miestą Oksana atvyko su dukra Aliona, vyras, Alionos tėtis, liko tarnauti Ukrainos kariuomenėje. Labai jo pasiilgsta ir nuolatos jaudinasi dėl jo saugumo.

Kai Alionos vyras patenka į aktyvias karo zonas, laukia bemiegės ir kupinos nerimo naktys. Kad tik viskas būtų gerai. Kad tik nieko nenutiktų. Prie telefono su dukra akis pražiūrėjo belaukdamos žinių iš savo mylimo vyro ir tėčio.

Kol kas viskas gerai, jis sveikas. Bet niekas nežino, kaip bus ateityje.

Pradžioje, palikus gimtuosius namus, laukė visiška nežinia, kas bus kitą dieną. Kas laukia rytoj? Kaip reikės iškentėti? Sukosi pačios tamsiausios mintys ir žemė vėrėsi po kojomis. Pirmus mėnesius prasidėjus karui Oksanai nė mažiausios minties, o ir noro nebuvo į rankas paimti žirkles.

Laikas po truputį žmogų gydo ir pratina, bet, aišku, neleidžia susitaikyti su tuo, kas atsitiko ir vyksta. Visgi ilgainiui Oksana išsitraukė iš stalčiaus žirkles ir šukas. Iš pradžių dukrytei plaukų galiukus pakirpti reikėjo, po to kelis ukrainiečių berniukus apkirpo.

Nejučiomis ratas ėmė plėstis. Iš pradžių dirbo namie, į dieną užrašydavo po keletą žmonių. Vėliau suprato, kad norint labai gerai atlikti darbą, reikia tam pritaikytų patalpų, apšvietimo, veidrodžių ir t. t.

Norint atlikti sudėtingesnius kirpimus, plaukų dažymus ir t. t., reikia ir atitinkamų įrankių. Šiandien žirklių meistrė vos spėja suktis. Išsinuomojo darbo vietą Klaipėdoje, susitvarkė reikiamus leidimus ir verslo liudijimus.

Oksanos klientai jau ne tik ukrainiečiai, bet ir vietiniai žmonės, Klaipėdos gyventojai. Oksanai darbas patinka. Patinka džiuginti žmones. O kai gražiai išeina, tai ir žmonės laimingi.

Užsakymų tiek, kad tenka dukrytę ir auklei palikti. Paklausta, ar labai skiriasi Ukrainos ir Lietuvos klientų poreikiai kirpykloje, meistrė atsako, kad kiekvienas žmogus individualus ir nėra bendrų standartų.

Kiekvieno plaukai irgi skirtingi. Gal tik lietuvių moterys drąsiau eksperimentuoja su savo plaukais, dažniau renkasi trumpas šukuosenas. Bet darbas visur vienodas, o Oksana lygiai taip pat darbui atiduoda visą savo širdį.

Šiomis dienomis žmonės ėmė kalbėti, kad Lietuvos valdžia ruošiasi keisti mokesčius. Lyg planuoja didinti mokesčius individualiai dirbantiems žmonėms.

Oksana nežino, kiek laiko dar teks jai dirbti Klaipėdoje, bet labai sunerimusi, ar didesnius mokesčius ji pajėgs sumokėti. Ar pavyks jai toliau uždirbti ir pragyventi iš to, ką ji šiuo metu daro.

Nes reikia ir priemones pirkti, ir už vietą mokėti, gerai dar, kad reklama nekainuoja - žmonės vieni per kitus, per socialinius tinklus ją susiranda. Girdėjau, kad merą mieste naują išrinko, tai gal jis pakovos už savo žmones, neleis jų skriausti, pusiau juokais, pusiau rimtai kalba Oksana.

Mintys apie karą ir paliktus namus čia gyvenančių ukrainiečių neapleidžia. Tačiau sykiu jie rodo meilę gyvenimui, nenuleidžia rankų ir kiekvieną dieną stengiasi būti naudingi, įrodinėja savo vertę.

Toks jau yra žmogus, kad net sunkiausiose gyvenimo situacijose suranda sprendimus, prisitaiko ir išgyvena. Klaipėdoje dirbantys karo pabėgėliai kartu su visais čia gyvenančiais padeda kurti miestą, valstybę, kurioje likimas jiems lėmė atsidurti.

Kalbindamas šiuos žmones, labai aiškai supranti, kad kasdienis darbas jiems yra ne tik būtinas pragyvenimo šaltinis, bet ir užsiėmimas, kuris bent kuriam laikui padeda užsimiršti ir pabėgti nuo tamsių minčių.

Belieka tikėtis, kad ir kokie reikalingi ir svarbūs būtų mūsų valstybės valdžios sprendimai, jie neatims darbo ir taip reikalingų pajamų iš žmonių, kurie savo jėgomis, negailėdami laiko ir pastangų, išlaiko save ir savo šeimas.

Ir nėra esminio skirtumo, kokios tautybės šie žmonės būtų: lietuviai, ukrainiečiai ar žydai...