Kazachstane stovi paminklas didvyrei iš Lietuvos: išgelbėjusi du vaikus, tragiškai žuvo pati

Veisiejų, iš kur kilusi M.Bižytė, gyventojai nepamiršta merginos atminimo. Veisiejuose yra jos vardo gatvė, o šiemet bus iškilmingai atidengtas ir M.Bižytės įamžinimui skirtas koplytstulpis su lentele.

Apie M.Bižytės gyvenimą ir jos atminimo įamžinimą 15min pasakojo Veisiejų krašto kraštotyrininkas, mokytojas Albinas Jarmala.

Jis surinko nemažai informacijos apie M.Bižytę, vietos spaudoje paskelbė kelis straipsnius. Šiame straipsnyje remtasi tiek jo pasakojimu, tiek anksčiau rašytais straipsniais.

Sunki vaikystė

Marytė Bižytė gimė 1936 m. Dzūkijoje, Radvilonių kaime, esančiame maždaug kilometras nuo Veisiejų. Ji augo penkių asmenų Bižių šeimoje.

Kaip ir daugeliui Lietuvoje, karo metu vargingai gyvenusiai šeimai teko susidurti su nepritekliais, o dar didesnių sunkumų atnešė pokaris.

1946 m. M.Bižytės motiną, su tėvu grįžtančią iš kaimyno, pakirto girto stribo kulka.

„Grįžtant namo, juos pastebėjo girti stribai. Driokstelėjo šūvis. Žmona, lyg nujausdama nelaimę, dar paklausė vyro, kas čia galėtų šaudytis. Pastarasis atsakė, kad maža kas dabar šaudo. Tačiau antroji stribų paleista kulka pataikė Bižienei tiesiai į kaklą. Ji tik spėjo vyrui ištarti „Jau manęs nėra!“ ir sukniubo“, – 2009 m. laikraščio „Dzūkų žinios“ straipsnyje nelaimę atpasakojo A.Jarmala.

Tuo sunkumai nesibaigė. Tėvui netrukus teko dėl įgimtos ligos amputuoti koją ir jis menkai galėjo prisidėti prie šeimos išlaikymo.

Albino Jarmalos archyvo nuotr. /Marytė Bižytė

Tad, pasakojo A.Jarmala, M.Bižytei teko palikti mokyklą, kur ji tuo metu mokėsi, ir eiti dirbti – rūpintis reikėjo ir savimi, ir tėvu, ir jaunesniais broliais Alfonsu bei Zigmantu.

Kaip pasakojo A.Jarmala, M.Bižytė dirbo iš pradžių valgykloje, vėliau statybose. Statė Veisiejų vidurinę mokyklą, nešiodama plytas ir betoną, atlikdama kitus sunkius darbus.

Taip pat lankė vakarinę mokyklą. 1958 m. jai gimė dukra Vida, bet ją M.Bižytė augino viena – santykiai su dukros tėvu greitai nutrūko.

Albino Jarmalos archyvo nuotr. / Marytė Bižytė su bendradarbe Onute Mizeriene Veisiejuose prie valgyklos (tuomet vadintos arbatine)

Krito po sunkvežimio ratais

1959 m. M.Bižytė išvyko į Kazachstaną – tuomet dar tik besikuriantį šios šalies stepėse miestą Rudnį. Į šį vos prieš keletą metų prie naujo geležies rūdos kombinato pradėtą statyti miestą traukė darbininkai iš visos SSRS.

„Jos draugė į Kazachstaną buvo išvažiavusi, kaip šiandien važiuoja užsidirbti į Vakarus, taip tada tenai važiuodavo. Ji dirbo statybose“, – pasakojo A.Jarmala.

Į Rudnį M.Bižytė išvažiavo 1959 m. gegužę, antrus metus pradėjusią dukrą palikusi gimtinėje laikinai globoti kaimynei. Ten ji dirbo sunkiai – krovė plytas iš geležinkelio vagonų.

1959 m. rugpjūčio 10 d. kiek ilgiau užtrukusi darbe, iškrovusi po darbo atriedėjusį plytų vagoną, M.Bižytė patraukė į namus.

Pasukusi nuo stoties bendrabučio, kuriame gyveno, link, pastebėjo dvi 3-4 metų mergaites, einančias gatve. Tą pačią akimirką iš už posūkio išlindo neblaivaus vairuotojo vairuojamas sunkvežimis, nėręs tiesiai mergaičių link.

M.Bižytė suprato, kad sunkvežimis tuoj partrenks mergaites, ir puolė prie jų, paskutinę sekundę nustumdama jas nuo kelio ant šaligatvio. Bet pati išsigelbėti nespėjo – atsidūrė po sunkvežimio ratais. Sunkiai sužeista, M.Bižytė mirė ligoninėje.

Kazachstane išsaugotas atminimas

Žinia apie įvykį sklido iš lūpų į lūpas, ir Rudnio mieste M.Bižytė greitai tapo didvyre. Ji buvo palaidota Rudnio kapinėse, didelė dalis miesto lydėjo merginą iš Lietuvos į jos paskutinę kelionę.

Albino Jarmalos archyvo nuotr. /Marytės Bižytės kapas Rudnio mieste

Mieste atsirado M.Bižytės vardu pavadinta mokykla, M.Bižytės vardu buvo pavadinta ir viena Rudnio gatvių.

Na, o 1968 m. netoli jos žūties vietos miesto skvere iškilo paminklas. Paminklo autorius, anot 1981 m. Lazdijų rajono laikraštyje „Darbo vėliava“ išspausdinto straipsnio – korėjietis skulptorius pavarde Li.

Ant paminklo pjedestalo stovi mergina, kurios žvilgsnis nukreiptas į gatvę, kurioje įvyko tragedija. Užrašas memorialinėje lentoje skelbia: „Marytė Biažytė didvyriškai žuvo, paaukojusi savo gyvybę gelbėdama vaikus. 1936–1959“.

Albino Jarmalos archyvo nuotr. /Berniukas su gėle prie M.Bižytės paminklo Rudnio mieste

A.Jarmala pasakojo, kad M.Bižytės atminimas Kazachstane saugomas iki šiol. Paminklas, jo žiniomis, neseniai buvo restauruotas, o kapas irgi prižiūrimas.

2012 m. duomenimis, viena M.Bižytės išgelbėtų mergaičių gyveno Rusijoje, Čeliabinske. Kita tragiškai žuvo, iškritusi pro langą.

M.Bižytės dukrą Vidą iš pradžių globojo seneliai, vėliau ji pateko į vaikų namus, o po kelių metų buvo įvaikinta kauniečių šeimos. Šiuo metu, A.Jarmalos žiniomis, ji gyvena prie Kauno.

Pačiuose Veisiejuose, pasak kraštotyrininko, M.Bižytės giminaičių ar ją pažinojusių asmenų nebėra.

Albino Jarmalos archyvo nuotr. /M. Bižytės aikštė Kazachstane, Rudnio mieste

Renkant informaciją anksčiau jam dar teko bendrauti su dviem moterimis, kurios drauge su M.Bižyte dirbo valgykloje, ir vienu vyriškiu, kuris drauge statė mokyklą, bet dabar jie visi jau mirę.

Atminimą saugo ir Veisiejai

Sodybos Radvilonių kaime, kur gimė ir augo M.Bižytė, nebėra. Prie buvusios sodybos vietos dabar ošia miškas, eina elektros linija, o sodybos teritoriją užpustė smėlis.

Albino Jarmalos archyvo nuotr. /Marytė Bižytė

Tačiau Veisiejuose M.Bižytės atminimas nepamirštas. Nuo 2010 m. ir viena Veisiejų gatvių vadinasi Marytės Bižytės vardu.

Tuo, kad gatvės vardas Veisiejuose įamžintų merginos atminimą, daug rūpinosi ir pats A.Jarmala. Apie M.Bižytę ir jos žygdarbį, dar dirbdamas mokytoju, šiuo metu į pensiją išėjęs A.Jarmala stengėsi pasakoti ir vaikams.

Albino Jarmalos archyvo nuotr. /Mokytojas Albinas Jarmala su Kudirkaičių organizacijos nariais atidengiant memorialinę lentą M. Bižytei jos vardu pavadintoje gatvėje

Jis su bendraminčiais taip pat ėmėsi žygių, siekdami, kad M.Bižytės žygdarbis būtų pripažintas nacionaliniu mastu ir ji būtų apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Dėl to buvo kreiptasi į Prezidentūrą.

Tačiau 2013 m. A.Jarmalos ir bendraminčių kreipimąsi dėl M.Bižytės apdovanojmo Prezidentūra atmetė, motyvuodama tuo, kad žygdarbis, už kurį ji gautų šį apdovanojimą, įvyko seniai ir ne Lietuvos teritorijoje.

Vėliau Prezidentūra patikslino, kad suteikti apdovanojimo neleidžia ir Lietuvos įstatymai – pagal juos apdovanoti gali būti tik asmenys, kurie pasižymėjo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Prezidentu išrinkus Gitaną Nausėdą, dėl M.Bižytės pagerbimo buvo kreiptasi iš naujo, bet atsakymas buvo tas pats.

„Vesdamas ekskursijas kartais sakau – užsienyje žygdarbių daryti negalima, nes mūsų įstatymai neleidžia pagerbti. Iš tikro, pagal įstatymą negalima, bet man atrodo, jei mes vis tiek gyvename globaliame pasaulyje, žmonės visur važinėja, galima būtų padaryti įstatymo pakeitimų, kad vis dėlto jei žmogus kažką gražaus, gero padaro ir už Lietuvos ribų, apdovanokime mes jį, pagerbkime“, – sako A.Jarmala.

Tačiau veisiejiečiai nenurimo ir nutarė M.Bižytės atminimą įamžinti bent savo mieste.

Albino Jarmalos archyvo nuotr. / Veisiejų seniūnas Juozas Rutkauskas atidengia memorialinę lentą

2021 m. Veisiejuose vykusio 21-ojo kasmetinio menininkų plenero, kasmet organizuojamo dailininko Vytauto Žukausko, metu M.Bižytei buvo pagamintas kryžius ir pastatytas koplystulpis.

Juos drauge su specialiai padaryta atminimo lentele Marytės Bižytės gatvėje planuojama iškilmingai atidengti per jos gimtadienį, 2022 m. kovo 18 d. Šiuo klausimu daugiausia rūpinasi Veisiejų seniūnas Zenonas Sabaliauskas.

„Pirmoji mintis buvo pastatyti koplytstulpį Marytės Bižytės tėviškėje, Radvilonyse.

Bet vis tik pasižiūrėjome, kad kas ten lankysis, nuošali vieta, nieko ten nėra. (...) Pasitarėme, kad reikia surasti gražią vietą Veisiejuose ir pastatyti koplytstulpį ten. Suradom, manau, kad gerą vietą, ir per plenerą pastatėme koplytstulpį.

O dabar dar pasidarėme ir gražų įrašą, kam tas koplytstulpis skirtas, ir per jos gimtadienį planuojame pašventinti ir atidengti“, – 15min sakė Z.Sabaliauskas.