Kariaujantiems ukrainiečiams automobilius vežantis klaipėdietis: „Neatsipalaiduokime“

Kai tik prasidėjo karas, Arūnas buvo vienas tų, kurie kaipmat įsitraukė į pagalbą ukrainiečiams - belaukdamas į mūsų šalį atvykstančių pabėgėlių padėjo pervežti iš žmonių surinktus reikalingus daiktus, vėliau, Audros gatvėje atidarius pagalbos ukrainiečiams centrą, aktyviai ten savanoriavo. Pasak jo, savanorystė taip įtraukia, kad nebegali sustoti, ypač, kai artimiau susipažįsti su Ukrainos laisvę ginančiais žmonėmis.

Kai dar Klaipėdoje, Audros gatvėje, veikė pagalbos ukrainiečiams centras, Arūnas negalėdavo ramiai stebėti, kaip reikiamų daiktų iš centro pasiėmusios ukrainietės su vaikais bandydavo visą mantą parsivežti viešuoju transportu, tad dažnai pasisiūlydavo pavežti savo automobiliu. Žinoma, pakeliui įsikalbėdavo. O tada jau mintys nebepaleisdavo. Ne vienam pabėgėliui jis padėjo Klaipėdoje ir gyvenamąją vietą, ir darbą susirasti. Vieną gyvenamosios vietos belaukiančią ukrainietę su vaikais kuriam laikui buvo priėmęs ir į savo namus.

Pažintis su Irina

Savanoriaudamas Arūnas susipažino ir su ukrainiete Irina, kuri į Klaipėdą atvyko iš Luhansko srityje esančio nedidelio miestelio Sčiastje. Pasirodo ši moteris 2014-2015 metais sykiu su savo vyru taip pat dalyvavo kovose prieš rusų okupantus. Ji fronte dirbo medicinos sesele.

Žinia, 2014-2015 metais, kai po Maidano prasidėjo Luhansko ir Donecko sričių okupacija, Ukrainoje aktyviai veikė savanorių junginiai. Vienas rimčiausių buvo Azovo pulkas, bet ne ką mažiau nuveikė ir Aidaro batalionas, kuriame buvo ir Sergejus su Irina. Arūno žiniomis, už jų galvas rusai buvo net pažadėję pinigines premijas.

Kai šiemet prasidėjo karas, Irinos vyras Sergejus dirbo lietuvių firmoje Prancūzijoje. Jis liepė žmonai trauktis iš šalies, o pats, metęs darbus, grįžo į Ukrainą ginti gimtosios šalies. Aidaro batalionas dabar prijungtas prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 53 brigados, tad Sergejus ten ir kariauja.

Atsidėkodama Arūnui už pagalbą, kai jis parvežė iš paramos centro ją su daiktais, Irina padovanojo Ukrainos vėliavą, kuri buvo fronte ant BTR-ų dar 2014-aisiais metais. Nors ji tepaluota, bet Arūnui labai brangi, liudijanti, kiek jau ilgai tęsiasi ukrainiečių kova už laisvę.

„Nuo pirmosios mūsų pažinties dienos mes su Irina vis palaikėme ryšį ir vieną sykį ji nedrąsiai užsiminė, kad jos vyras bando surinkti per buvusius bendradarbius Lietuvoje pinigų, kad galėtų nupirkti fronte labai reikalingą automobilį. Jiems iki pozicijos reikia atsivežti šaudmenų, maisto, išvežti sužeistuosius ir t. t. Irina paprašė manęs pagalbos surasti tą transporto priemonę“, - pasakojo Arūnas.

 Iš Lietuvos automobiliai nevažiuoja tušti.

Įsitraukė visu pajėgumu

Arūnas ne tik padėjo ieškoti automobilio, bet ir pats įsitraukė į lėšų rinkimą. Viešai ieškoti paramos iš pradžių nedrįso, tad kreipėsi pagalbos tik į artimuosius ir pažįstamus. Bendromis jėgomis su Sergejaus bendradarbiais pavyko surinkti kone 5 tūkst. eurų, tad pavyko nupirkti ir autobusiuką, ir dar jį prikrovė visokio fronte reikalingo gėrio.

Tačiau automobilį dar reikėjo ir nuvežti į Ukrainą. Net dviejų automobilių pirkimo, lėšų rinkimo bei nugabenimo darbe aktyviai dalyvavo Arūno brolis Vaclovas.

"Nemanykite, kad rinkdamas lėšas ir veždamas pirmąjį automobilį aš neturėjau abejonių. Turėjau. Jei tai būtų tik mano pinigai, dar nebūčiau taip jaudinęsis, bet juk aš buvau atsakingas už daugelio žmonių suaukotus pinigus. Visgi suvokiau, kad nėra kito kelio, reikia pasitikėti ir padėti.

Pirmąjį autobusiuką pavasarį su broliu pervežėme tik per Lenkijos-Ukrainos sieną. Jo paimti atvažiavo pats Sergejus, tada pirmą kartą su juo gyvai ir susipažinome. Visos mano abejonės kaipmat išsisklaidė", - prisiminė klaipėdietis. Sergejus pasirodė esąs nuoširdus ir atsakingas žmogus.

Lietuviai labai geri žmonės, kupini atjautos ir noro pagelbėti. Tą pastebėjau ir dirbdamas paramos centre. Pavyzdžiui, tik paskelbdavome, kad trūksta puodų - ir jau atvažiuoja kuris nors pilną bagažinę prikrovęs naujų puodų, patalynės.

Sergejus vis informuoja Arūną, kaip jiems praverčia lietuvių dovanoti daiktai. Lietuvių remiamo būrio kariai kaunasi taip, kad apie juos rašo ir „The New York Times“ laikraštis.

Įkvepiantis lietuvių gerumas

Su Sergejumi Arūnas ir toliau palaikė ryšį. Ukrainietis atsiuntė nuotraukų, kaip maskuojančia spalva perdažytas autobusiukas puikiai tarnauja fronte. Po kurio laiko užsiminė, kad labai praverstų ir keturiais ratais varomas automobilis. Tada Arūnas jau išdrįso paskelbti lėšų rinkimo akciją socialiniuose tinkluose.

"Lietuviai labai geri žmonės, kupini atjautos ir noro pagelbėti. Tą pastebėjau ir dirbdamas paramos centre. Pavyzdžiui, tik paskelbdavome, kad trūksta puodų - ir jau atvažiuoja kuris nors pilną bagažinę prikrovęs naujų puodų, patalynės. Džiugino ir tai, kiek daug buvo savanoriaujančiųjų. Patikėkite, savanorystė labai užkabina. Pamenu, kaip viena savanorė guodėsi, kad jau trys savaitės jos namai netvarkyti, bet ji nieko negalinti su savimi padaryti - tik prabunda ir traukia savanoriauti... Panašiai nutiko ir man.

Arūnas ir Sergejus.

Taigi, vos viešai paskelbiau, kad renkame lėšas dar vienam automobiliui, pinigų surinkome gana greitai, nupirkome ne tik jį, bet ir žvalgybinį droną. Dronai fronte - tai artileristų „akys“, padedančios greitai ir tiksliai nustatyti priešo pozicijas ir įsitikinti šūvio taiklumu. Mūsiškis („paukštelis“, kaip jį vadino kovotojai) ukrainiečiams fronte talkino ir reikiamą informaciją susirinkti padėjo net 5 savaites, deja, paskui okupantai jį numušė Kalbama, kad okupantams net premija buvo paskirta už „paukštelio“ numušimą", - pasakojo Arūnas.

Vežė mamą pas sužeistą sūnų

Kai vasarą klaipėdietis vežė į Ukrainą perduoti antrąjį automobilį, paaiškėjo, kad fronte smarkiai sužeistas Sergejaus ir Irinos 20-metis sūnus. Tėvo akyse rusų paleistos raketos skeveldros taip suvarpė jaunuolio nugarą, kad į žiojėjančią skylę būtų buvę galima ir žmogaus ranką įkišti. Sužeistą sūnų iš pozicijos ištempė pats tėvas. Laimei, netoliese buvo automobilis, kuriuo pavyko jį nuvežti iki sraigtasparnio, kuris smarkiai sužeistą jaunuolį nuskraidino į Dniepro ligoninę.

„Kai vežėme antrąjį automobilį į Ukrainą, pas sūnų važiavo ir Irina. Laimei, sūnaus gyvybę pavyko išgelbėti, nors prireikė net 9 operacijų“, - pasakojo Arūnas.

Mama slaugė sūnų 3,5 mėnesio. O kai praėjusią savaitę Arūnas į Ukrainą išvežė dar vieną lietuvių lėšomis nupirktą džipą, sykiu su savimi į Lietuvą vėl parvežė Iriną. Vylėsi parvežti reabilitacijai ir sūnų, bet, deja, nepavyko, nes vietiniai medikai nesutvarkė visų reikiamų formalumų.

Geltonas autobusiukas fronte buvo perdažytas maskuojama spalva.

Pradžiugina ir kojinės

"Beje, šį sykį rinkome pinigus dronams, tačiau kol surinkome pinigų bent vienam dronui, paaiškėjo, kad divizionas jau gavo du dronus iš Ukrainos fondo, o abu mūsų paaukoti automobiliai jau gavę karinį krikštą - apšaudyti. Sergejus rašė, kad jie dar važiuojantys, bet praverstų dar vienas... Tad ir vėl už visas paaukotas lėšas pirkome dar vieną džipą.

Klaipėdoje yra labai aktyvių žmonių, kurie neleidžia man vežti ukrainiečiams tuščių automobilių. Aktyvi savanorė Agnė Bukartaitė, sužinojusi, kad vėl vešiu automobilį į Ukrainą, greitai socialiniuose tinkluose suorganizavo akciją. Per dvi dienas žmonės tiek prinešė, kad vos sutalpinome daiktus į džipą. Pavyzdžiui, viena moteris atnešė 60 porų megztų kojinių, neįsivaizduojate, kaip kareiviai apsidžiaugė jas pamatę... Tikrai Ukrainos kariams reikalinga visokeriopa pagalba, ne vien tik ginklais", - pasakojo klaipėdietis.

Pirmieji paaukoti automobiliai jau gavę karinį krikštą - apšaudyti.

Kadangi Arūnas automobiliu važiuoja tik iki Lvovo, pasak jo, didelės karo nuojautos įvažiavęs į Ukrainą nepajaučia. Tiesa, Lvove gatvėse yra prikrauta smėlio maišų ir prieštankinių užtvarų, bet gyvenimas vyksta kaip vykęs.

„Žinoma, visi baisumai prasideda okupuotose teritorijose, vietiniai terorizuojami, žudomi, kalinami, vyksta nuolatiniai apšaudymai miestų, esančių arčiau karo zonos. Bet aš iki fronto linijos nevažiuoju“, - kalbėjo Arūnas.

Iš Klaipėdos iki Lvovo jam reikia įveikti per 1 000 kilometrų (950 km iki sienos ir 70 km iki Lvovo) ir tiek pat grįžti atgal, tačiau bet kokį nuovargį atperka žinojimas, kad nors ir nedidele dalele padeda Ukrainos gynėjams siekti pergalės.

„Dėkoju visiems už visokeriopą paramą ir pagalbą. Jūsų padovanotas gerumas nebus pamirštas. Nenuleiskime rankų, nenusivilkim ir tikėkim, kad mūsų broliai ukrainiečiai iškovos pergalę. SLAVA UKRAINI“, - pokalbį baigė Arūnas.

Rugsėjo pradžioje Arūnas Tverijonas gavo elektroninį laišką iš Ukrainos karinės dalies A0536. Jame padėka. „Nors dokumente pažymėta mano pavardė - suprantu ir žinau, jog tai padėka visiems Jums, nuoširdžiai prisidėjusiems prie humanitarinės pagalbos Ukrainos žmonėms. Žinau, kad padedame ne todėl, kad būtume įvertinti, bet jausti atsaką malonu. Tai didžiulis mūsų darbų įvertinimas ir patvirtinimas, kad paaukoti pinigai pasiekė tikslą“, - sako Arūnas.

FOTO AUTORIUS Asmeninio albumo nuotr.