Karas Ukrainoje - vienybė Lietuvoje

Karas Ukrainoje tapo ir mūsų šalies vienybės išbandymu. Svarbiausia, jog visi sutaria, kad negalima tapatinti tautos ir Rusiją valdančio diktatoriaus veiksmų. Tačiau įtampa ir nežinomybė dėl rytojaus kasdieniame gyvenime kuria situacijas, kuriose žmonės jaučiasi nesaugiai.

Puikiai lietuviškai bendraujantis klaipėdietis Vladislav Ošovskij sako, kad karo veiksmai Ukrainoje daugeliui buvo šokas.

Jis pastebi, kad pirmosios dienos prasidėjus karui Ukrainoje sukėlė dideles emocijas, atsirado nežinomybė, nes pasipylė srautas informacijos - „O dabar bus!..“

„Laukėme, kad valdžia iš karto pasakytų - nesijaudinkite, mes esame vienoje valtyje, mes irkluojame kartu. Tačiau tai buvo padaryta po kelių dienų, kažkiek pavėlavus“, - mano V. Ošovskij.

Anot jo, pirminis šokas jau praėjo. Didžioji dalis rusakalbių supranta, kad jie yra tokie pat Lietuvos piliečiai, kuriuos gina įstatymai nuo bet kokios diskriminacijos.

Užstrigusi integracija

„Per trisdešimt metų rusakalbių integracijos procesas Lietuvoje neįvyko iki galo. Kitataučiai Lietuvoje sudaro apie dešimtadalį visuomenės, tačiau iki šiol dažniausiai į juos buvo atsisukama tik prieš rinkimus“, - Vladislav tiki, kad šiuo metu esanti ekstremali situacija yra gera galimybė didesniam tarpusavio supratimui.

Sykiu jam keista, kad visą tą informacinį foną dalis rusakalbių priėmė taip, tarsi tai kažkoks jų asmeninės erdvės pažeidimas.

„Viskas hipertrofuojama. Man sunku suvokti, kodėl tie, kurie pila žibalą į ugnį, nori sukelti tokias reakcijas. Iš abiejų pusių yra provokatorių ir juos visus reikėtų vertinti vienodai griežtai - tai valstybės kenkėjai“, - mano V. Ošovskij, kuriam ir pačiam teko atsidurti dviprasmiškoje situacijoje dėl to, kad kalba rusiškai.

V. Ošovskij tikina, kad rusakalbių bendruomenė daro viską, kad atsiribotų nuo tokių provokatorių, vadinamų „tituškomis“.

To paties tikimasi ir iš kitos pusės.

Virtualios aistros

Klaipėdietė Tatjana Kochetkova pastebi, kad tautiniu pagrindu paremta priešprieša daugiausia vyksta virtualioje erdvėje, todėl šiuo metu ypač reikėtų vengti aštresnių diskusijų socialiniuose tinkluose.

Ji mano, kad nereikėtų pulti ir iš karto reaguoti į nepatikusį komentarą ar nuomonę. Geriau tai padaryti po kiek laiko, kai emocijos nurimsta.

„Spaudimas jaučiasi, nėra normalu, kai reikia gėdintis vien dėl to, kad kalbi rusiškai. Tačiau tikrai nenorėčiau, kad būtų pasinaudota situacija ir mūsų ateitų “gelbėti„ Rusijos kariuomenė“, - sklandžia lietuvių kalba savo poziciją dėsto Tatjana.

Ji pastebi, kad nepakantumo kurstymas nėra vien socialinių tinklų fenomenas.

„Reali istorija - neblaivus buto šeimininkas skambina nuomininkams ir reikalauja išsikelti iš buto vien todėl, kad jie rusai. Situacija išsisprendė tik prakalbus apie policiją“, - pavyzdį iš savo aplinkos pateikia T. Kochetkova.

Ji mano, kad šiuo metu emocijas reikėtų nukreipti į konstruktyvius darbus: ekonominę situaciją, diskusijas apie gynybą agresijos atveju ir pan.

„Agresija gimdo agresiją, nereikia, kad žmonės būtų įžeidinėjami“, - Tatjana nelabai supranta ir to, kad šiuo metu tapo visuotina norma viešai naudoti rusišką keiksmažodį.

Ji mano, kad demokratinėje visuomenėje turėtų užtekti vietos skirtingoms nuomonėms.

„Esame tiek stiprūs, kie esame skirtingi“, - įsitikinusi T. Kochetkova.

Lietuviai - tolerantiški

Mykolo Romerio universiteto profesorius, psichologas Gediminas Navaitis „Vakarų ekspresui“ sako, kad tikroji problema yra tikrai ne tai, kokia kalba bendrauja žmogus.

„Lietuviai yra labai tolerantiški“, - konstatuoja G. Navaitis. Anot jo, tai rodo ir faktai. Lietuva ne tik laukia karo pabėgėlių iš Ukrainos, tačiau ir priėmė Baltarusijos opozicijos atstovus. Mūsų šalyje prieglobstį randa ir Putino režimą kritikuojantys Rusijos opozicionieriai. Todėl svarbiausi yra ne kokia kalba, o ką norima pasakyti.

„Provokatorius Paleckis susilaukia visuotinio pasmerkimo. Jei palaikai Putiną - esi kiaulė“, - kerta G. Navaitis.

Jis mano, kad yra labai lengva išvengti nepageidaujamų reakcijų. Tereikia labai aiškiai išsakyti savo poziciją. Pasmerkti karą, Putino režimą.

„Tai galim padaryti ir mažu veiksmu - prisisegdami Ukrainos vėliavėlę“, - sako G. Navaitis.

Tai tinka tiek socialiniuose tinkluose, tiek pasirenkant vėliavėlę kaip aprangos detalę.

Labai svarbų žingsnį Klaipėdos rusakalbių bendruomenė žengė praėjusį savaitgalį. Žmonių būriai su šeimomis susirinko miesto centre, kad palaikytų Ukrainą, pasmerktų karą ir Putino režimą.

Sulaukė palaikymo

„Reikia priminti, kad mes kartu, kad mes visi esame tokie patys. Turime bendrą priešą ir niekas neturi teisės mūsų paliesti. O jei tu palaikai kitą šalį, tai ir gyvenk kitoje šalyje“, - pagrindinę šio laikotarpio žinutę tautinėms mažumoms mato Vladislav Ošovskij.

Jam taip pat labai svarbu, kad šioje situacijoje jis sulaukė paramos ir palaikymo iš savo lietuviškos aplinkos.

„Jaučiuosi užtikrintai ir tikrai neatsiprašinėsiu už tai, ką padarė Putinas, nors to buvau prašomas. Aš esu Lietuvos pilietis“, - sako V. Ošovskij.

Jis mano, kad šioje situacijoje yra labai svarbu operatyviai reaguoti į provokacijas, kylančias tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Yra epolicija.lt ir kitos priemonės informuoti teisėsaugą.

„Reikia kalbėtis, netylėti. Žmonės patys išsiduoda, kas jie yra tokie. Reikia dirbti. Yra proga išsivalyti“, - mano V. Ošovskij.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad vertinti žmones pagal tai, kokia kalba jie bendrauja, yra neteisinga. Į Lietuvą jau atvykstantys pabėgėliai iš Ukrainos taip pat Lietuvoje daugiausia bandys susikalbėti rusiškai.

T. Kochetkova taip pat atkreipia dėmesį, kad nemažai rusakalbių Lietuvoje yra giliai įleidę šaknis. Čia gyvena jau ne pirma karta ir tikrai yra dalis tokių, kuriems Putinas yra Vincas Mykolaitis, o ne Vladimiras.