Karas ne tik išskiria, bet ir sujungia žmones

Susipažino jie Ukrainos sostinėje. Dar buvo likę beveik metai iki karo. Alisa, vienturtė dukra, baigusi mokslus paliko tėvų namus ir apsigyveno Kyjivo centre. Sėkmingai dirbo viename iš miesto grožio salonų.

Prieš karą lietuviai buvo pamėgę trumpas, bet turiningas keliones į Ukrainos miestus Lvivą, Odesą, Kyjivą. Tomas su keletu draugų nusprendė savaitgalį praleisti Kyjive. Anktyvą pavasario savaitgalį kompanija smagiai leido laiką Ukrainos sostinėje. Apsilankė viename bare netoli Maidano aikštės, kur - sutapimas - po darbo su savo draugais leido laiką Alisa.

"Pamačiau linksmus žmones prie gretimo stalelio, supratau, kad nevietiniai. Vienas iš jų (Tomas) nusišypsojo ir dar tą patį vakarą užkalbino, klausė, kur galima Kyjive skaniai pavalgyti, - prisimena Alisa. - Išsiskirdami pasikeitėme kontaktais, dar ilgai prieš akis stovėjo Tomo šypsena, nors, prisipažinsiu, netikėjau, kad dar susitiksime. Galvojau, parvažiuos namo ir užmirš. Bet, laimė, klydau.

Tomas jau kitą dieną parašė man. Buvo sekmadienis ir mes susitikome išgerti kavos. Dviese kalbėjomės ir atrodė, kad jau pažįstami esame seniai.

Po to laukė išsiskyrimas. Tomas išvažiavo namo į Klaipėdą. Nors beveik kiekvieną dieną bendravome žinutėmis ar vaizdo skambučiais. Atėjus vasarai atvykau pas Tomą į svečius. Buvo gražus laikas. Labai patiko Klaipėda ir jos atmosfera vasarą. Visi tokie atsipalaidavę, vakariniai pasivaikščiojimai Danės krantinėmis, Smiltynės miškai, nuostabus pajūris mane užbūrė. Nemažai mačiau pasaulio, bet Klaipėda kaip niekas kitas man suteikė magiškumo ir ramybės.

Rudenį jau Tomas atvažiavo pas mane į svečius. Supažindinau su savo tėveliais, gyvenančiais netoli Kyjivo. Sužinoję, kad Tomas ne ukrainietis, o lietuvis, tėvai iš pradžių jautėsi nejaukiai, bet labai greitai pakeitė nuomonę apie Tomą, pamatė, kad jis labai šiltas ir nuoširdus žmogus. Tėvai jį labai gerai priėmė.

Likimas, mat Valentino dienos proga, likus maždaug dešimt dienų iki karo pradžios, aš išvažiavau pas Tomą į Klaipėdą. Buvom suplanavę kartu pabūti dvi savaites. Kartu paminėti Valentino dieną, po to ir Tomo gimtadienį.

Naktį pažadino mamos skambutis. Verkdama mama vos rinko žodžius. Alisa, prasidėjo, jie užpuolė Ukrainą. Skambučio ryšys su mama nutrūko. Apėmė panika ir labai didelė baimė. Baimė ne dėl savęs, pirmiausia - dėl pagyvenusių tėvų. Ar aš juos dar pamatysiu? Taip norėjosi, kad pabusčiau iš to košmariško sapno, bet, deja, tai nebuvo sapnas. Tai buvo labai skaudi ir žiauri realybė. Niekada gyvenime iki tol nieko panašaus nebuvau patyrusi. Ėmiau visa drebėti ir niekaip negalėjau sustoti. Kalbų, kad Kremlius ruošiasi pulti Ukrainą, buvo daug, bet niekas iki galo netikėjo, kad tai gali įvykti realybėje.

Labai gerai, kad tokią sunkią akimirką šalia manęs buvo Tomas. Paniką ir baimę keitė pyktis, po to - nežinia. Dar vėliau atsirado nenumaldomas noras kažką daryti, veikti, kad padėčiau Ukrainoje likusiems žmonėms. Pirmą dieną maldavau Tomo, kad jis mane parvežtų į Ukrainą. Ryšys su tėvais tai atsirasdavo, tai nutrūkdavo. Tomas mane įkalbinėjo niekur nevažiuoti, nes tai nesaugu. Pamatėme sukrečiančius vaizdus, kaip ten viskas sproginėja. Tėvai irgi griežtai prisakė likti Lietuvoje. Palaipsniui šaltas protas nugalėjo, nors širdis iš skausmo plyšo."

Alisa liko Klaipėdoje. Nuo pat pirmų karo dienų įsitarukė į pagalbą karo pabėgėliams. Važiavo prie Ukrainos sienos ir vežė žmones į Lietuvą. Padėjo jiems pirmosiomis dienomis apsiprasti, įsikurti.

Toks keistas jausmas apimdavo Alisą: atvažiuoja prie Ukrainos sienos, žiūri į savo gimtosios šalies, kuri niokojama karo, laukus. Ten, kažkur toli toli, jos pasilikę tėvai, senelių kapai, o įvažiuoti negali. Labai keistas jausmas.

Vėliau, kai karo veiksmai aplink Kyjivą nurimo, pavyko atstumti okupantų pajėgas, tapo šiek tiek lengviau. Tomas vieną gražų vasaros vakarą išsitraukė gražų žiedelį ir, priklaupęs ant kelio, Klaipėdos senamiestyje paprašė Alisos rankos. Tada ir kilo mintis nuvažiuoti į Kyjivą, pas Alisos tėvelius, ir paprašyti jos rankos.

Labai įdomios patirtys iš šios kelionės. Kai jau Tomas buvo susiruošęs paprašyti palaiminimo, įsijungė oro gynybos sirenos ir visiems teko greitai bėgti į rūsį, įrengtą po namu. Kadangi laukimas rūsyje užtruko, Tomas ten ir gavo Alisos tėvų palaiminimą.

Šiuo metu sužadėtiniai gyvena Klaipėdoje. Planuoja bendrą gyvenimą. Neseniai persikėlė į erdvesnį butą Miško kvartale. Labai džiaugiasi, kad aplink daug žalumos, miškas. Abu pasinėrę į darbus. Alisa sėkmingai įsidarbino Klaipėdos grožio salone ir dirbą tą patį darbą, kaip ir iki karo. Klientų ratas sparčiai plečiasi. Tomas vadovauja vienai informacinių technologijų kompanijai. Abu džiaugiasi jaunyste ir vienas kitu. Tik pora labai labai laukia karo pabaigos.

"Norime, kad santuokos ceremonijoje dalyvautų Alisos tėvai ir artimieji. Atšvęsime vestuves ir Klaipėdoje, ir Kyjive. Abu miestai tapo mūsų meilės miestais. Mūsiškiai laimės karą jau šiais metais, - optimistiškai kalba Alisa. - Ir abu su Tomu norime, kad mūsų vaikai, kurių, tikiu, tikrai turėsime, nematytų karo sunkumų ir apie jį sužinotų tik iš tėvų ir senelių pasakojimų.