Kai laimi žmogiškumas. Gyvenimo švyturiai

Vasario 24–oji… Diena, tiksliau, rytas, pakeitęs milijonų žmonių gyvenimus. Nubloškęs juos į nežinią. Privertęs palikti savo tėvynę ir ieškoti saugaus prieglobsčio svečiose šalyse.

Išprotėjęs diktatorius pasiuntė savo armiją į taikią Ukrainą. Visas pasaulis sustingo. Prasidėjo beprasmis karas, atnešęs didžiausias šio amžiaus negandas pas mūsų kaimynus. Nekaltų žmonių žudynės, mūšyje kritę Ukrainos sūnūs ir dukros, sugriauti miestai, protu sunkiai paaiškinami žvėriški žiaurumai... Visa tai vyksta čia ir dabar, šalia mūsų. Niekas nepamiršta. Niekas neatleista.

Žmogaus atmintis gyva. Lygiai taip pat, kaip gyvi mūsų prisiminimai apie pirmąsias sunkiai protu suvokiamas naujienas apie prasidėjusį karą Ukrainoje, kraupius pirmųjų karo dienų vaizdus.

Lygiai taip pat gyva mūsų emocija pirmosiomis karo dienomis. Kada neradome sau vietos, ėjome, darėme, kad tik padėtume karo užpultiems Ukrainos žmonėms. Lyg iš naujo išgyvenome savo Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją. Pilni socialiniai tinklai palaikymo žodžių, pilni karavanai mūsų surinktos paramos į Ukrainą, piniginės aukos, gausios savanorių gretos, žmonės, vykstantys prie Lenkijos–Ukrainos sienos, tam, kad sutiktų nuo karo bėgančius žmones, pamaitintų ir sušildytų, pasiūlytų prieglobstį Lietuvoje. Tomis dienomis atrodė, kad neliko Lietuvoje žmonių, kurie vienaip ar kitaip nebūtų parodę savo gerumo, pasiaukojimo ir pareigos. Kremliaus režimo pradėtas karas akimirksniu mus padarė geresnius ir suvienijo.

Jau septintą mėnesį tęsiasi nuožmus karas. Jame kaip ir pirmąją karo dieną, taip ir dabar žūsta žmonės. Mamos netenka savo vaikų, žmonos - savo vyrų, vyrai – žmonų. Vaikai netenka savo tėvų, žūsta broliai ir seserys. Toliau bombarduojami miestai, kaimai. Griūva žmonių namai, likimai, gyvenimai.

Žmogus yra labai ištvermingas ir atsparus padaras. Jo psichika veikia taip, kad geba prisitaikyti prie pačių sunkiausių gyvenimo aplinkybių. Ištverti ir išgyventi pačias didžiausias netektis ir negandas. Todėl nieko keista, kad net fronto lauke likę gyventi žmonės prie to prisitaiko. Kaip ir fronto kariai prisitaiko prie gyvenimo kare. Prisitaikyti galima, bet susitaikyti – niekada.

Lygiai taip pat ir mes, gyvendami savo kasdienėje aplinkoje, dirbdami kasdienius darbus, tvarkydami savo reikalus, rutinos įsukti, mintimis lyg ir imame prisijaukinti karą. Priimti jį kaip neišvengiamybę.

Mūsų akys ir ausys priprato prie iš Ukrainos ateinančių naujienų, nors jos ne mažiau sukrečiančios negu pirmomis karo dienomis. Taip pat pripratome prie mėlynos–geltonos dvispalvės mūsų parduotuvių vitrinose, žmonių balkonuose. Kaip ir nebepastebime automobilių mūsų miesto gatvėse su ukrainietiškais numeriais ar santūriai besišypsančių kasininkių apsipirkdami prekybos centruose. Akys, ausys priprato, bet neturi priprasti mūsų protas ir valia. Karas niekur nuo mūsų nenutolo. Įžūlaus agresoriaus sukeltas gaisras pas mūsų kaimynus tęsiasi toliau. Ir dabar jiems mūsų pagalbos petys yra toks pat svarbus kaip ir pirmąją karo dieną. Kuo mūsų pagalbos petys bus tvirtesnis, tuo stipresni jausis mūsų draugai, kariaujantys už savo ir kitų Europos tautų laisvę.

Kremliaus režimo agresija Ukrainoje tęsiasi. Iki šiol Lietuvoje laikiną prieglobstį rado apie 60 tūkstančių ukrainiečių. Vien Vakarų Lietuvos regione apsigyveno apie 10 tūkstančių nuo karo bėgančių žmonių. Neabejotinai, nuožmiam karui besitęsiant, pas mus atvyks dar daugiau žmonių iš karo nuniokotų Ukrainos regionų. Jiems yra reikalinga visokeriopa pagalba ir rūpestis žengiant pirmuosius žingsnius naujoje vietoje.

Labai svarbu yra ir tai, kad tie ukrainiečiai, kurie atvyko į Vakarų Lietuvos regioną jau anksčiau, turėtų galimybę visavertiškai integruotis į vietinės bendruomenės socialinį, kultūrinį, sportinį gyvenimą. Norėdami suteikti čia atvykstantiems ukrainiečiams savalaikę pagalbą, padėti jiems įsikurti, susirasti darbą, vaikams - ugdymo įstaigas ir užklasines veiklas, užtikrinti turiningą laisvalaikį, turime sutelkti ne tik valstybinių institucijų, bet ir pilietinės bendruomenės pastangas.

VE.lt portalas pradeda pasakoti čia atvykusių ukrainiečių istorijas, apie jų pirmuosius žingsnius mūsų krašte bei pastangas įsitvirtinant svečioje šalyje. Taip pat papasakosime apie žmones, organizacijas, kurie jiems padėjo nuo pirmųjų dienų. Apie tai, kaip užsimezgė naujos pažintys ir draugystės tarp žmonių, kurie iki šių metų lemtingos vasario 24 d. vienas apie kitą nieko nežinojo.

Net pačiose sunkiausiose gyvenimo situacijose žmonės randa išeitį. Nenuleidžia rankų ir nepraranda tikėjimo, kad bus geriau. Tam labai padeda sunkiu gyvenimo etapu neplanuotai šalia atsiradę žmonės, kurie ištiesia pagalbos ranką ir lyg gyvenimo švyturiai, ištikus didžiausiai audrai, parodo, į kurį uostą plaukti. Ir tada žmogiškumas švenčia pergalę.