Kad netaptume būriu silkių, kurios plaukia viena kryptimi

Ne vienas užsiminė, kad didžiausias stebuklas šiuo metu būtų ramybė pasaulyje. Šie metai dar kartą paskatino prisiminti, kad didžiausios vertybės yra visai ne tos, kurių mes dažnai siekiame ir vaikomės bėgdami ir lėkdami strimgalviais paskui savo įsivaizduojamą laimę.

Giedrius SAVICKAS, Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorius

Sako, uostamiestyje nėra žmonių. Ne, jų ten pilna, bet visi mašinose. Važiuoja jomis kad ir 100 metrų. Klaipėdiečiai, išlįskite iš mašinų ir eikite daugiau pėsčiomis, jūs tiesiog vaikščiokite po Klaipėdą.

Man ji - geriausias kurortas. Šiemet atradau, kad visą vasarą galima čia ilsėtis, nereikia nei nidų, nei palangų. Šiam miestui linkiu tapti geriausiu Lietuvos kurortu. Žinokite, jame viskas gerai.

Man stebuklas įvyks tada, kai baigsis darbai. Pirmą kartą gyvenime taip nutiko: penkias dienas gulėjau ligoninėje, gėriau vaistus. Šiandien turiu vieną spektaklį, paskui dar penkis, ir viskas. O prieš tai jų turėjau trisdešimt - tiesiog nepakėliau to krūvio. Nemiegojau gal mėnesį: po pandemijos prasidėjo karas, viskas taip susidėjo... Ir daug kam iš mūsų taip: kam skambinu, visi sako „košmaras“.

Tikiu, kad tai buvo tik toks vienas etapas. Bet viskas, išvadas pasidariau, „nuėmiau“ kitus spektaklius, man liko 5 vietoje 50. Kai liepą daraisi grafiką, atrodo, kad viskas dar priešakyje. Bet kai ateina laikas... Ir ta tamsa, tas siaubingas lapkritis, ta tokia nuotaika... O jergutėliau, tikrai labai sunku. Nieko, laukiu poilsio dienos ir kada prasidės projektas „gyvenimas“, o ne kiti projektai.

Eglutės dar neturiu. Kitą savaitę trečiadienį (gruodžio 21 d. - aut. past.) važiuosiu pirkti. Mesiu viską velniop ir užsižiebsiu eglutę. Kitais metais man labai norisi ramybės tiek viduje, tiek visame pasaulyje.

Violeta RIAUBIŠKYTĖ-TARASOVIENĖ, dainininkė

Stebuklas jau įvyko (juokiasi). Mano mama - vilnietė, po 16 metų pagaliau ji persikraustė į Klaipėdą. Mes niekaip negalėjome patikėti, kad ji tai padarys. Šis miestas jai labai patinka. Sakydavo, kad čia atvažiuoja kaip namo.

Pastarieji dveji metai man buvo labai išskirtiniai ir įspūdingi. Įvyko labai daug permainų. Kai kurie draugai pasitraukė, nusivyliau tais žmonėmis. Bet daug kitų draugų, šviesių žmonių atėjo į mano gyvenimą. Kitais metais belieka tikėtis, kad viskas bus gerai, kad visi būsime sveiki, kad bus darbo, kad dabartinė valdžia neprikrės dar daugiau nesąmonių.

Mums prieš šventes labai daug darbo. Vakarais sunku užmigti, nes galvoje tiek verda visokių minčių ir idėjų. Viską reikia susidėlioti, pasidaryti, parepetuoti ir t. t. Gruodį menininkams toks darbymetis, kad ne tas žodis.

Anksčiau turėjau tradiciją po Naujųjų metų sausio 1 d. išlėkti kur nors atostogauti. Nežinau, ar ir šiemet sugalvosime, bet turbūt tų atostogų tikrai reikės, nes gruodis labai įtemptas. Stengiuosi nepersitempti. Ruošiuosi tam renginiui, kuris arčiausiai, iš anksto. Kai jis praeina, apima toks palengvėjimas, kad jau vienas darbas padarytas (juokiasi), einame prie kito.

Kai žmogus būni pasiruošęs, kai pasitiki savimi, tada viskas gerai sekasi. Panikuoji tada, kai paskutinę dieną viską darai. Nors kiti žmonės eina į sceną nieko nežinodami, nieko nemokėdami ir nepanikuoja. Aš mėgstu pasiruošti, kad nebūtų panikos.

Klaipėdai norisi palinkėti, kad keliai būtų geriau valomi (juokiasi). Koks siaubas buvo. Visi gūžčiojome pečiais, skambinome vieni kitiems, klausinėjome, ar pas juos valė.

Kalbant rimtai, Klaipėdai linkiu klestėti, kad atsigautų universitetas, kad neišvažiuotų iš miesto jaunimas. Labai gaila, kad pradėjo merdėti didieji mokymo centrai. Su vyru einame pro Džiazo fakultetą, kuriame jis mokėsi - tylu, ramu, kažkur vos vos šviečia lemputės. Gyvename prie pat Socialinių mokslų fakulteto, jis apskritai uždarytas, yra renovuojamas. Linkėčiau miestui pritraukti gerų specialistų ir kad atsigautų mokymo įstaigos. Klaipėda visą laiką garsėjo muzikantais, „šimkine“, Džiazo fakultetas buvo labai stiprus. Jau vien šokių kolektyvas „Žuvėdra“ ką reiškė. Nežinau, dėl ko čia taip, bet dabar viskas tik griūna ir griūna.

Valentinas MASALSKIS, kino ir teatro aktorius, režisierius, Klaipėdos jaunimo teatro vadovas

Šiemet Klaipėdos jaunimo teatro, kuris buvo ilgai kurtas, dešimtmetis, tai išskirtinis įvykis mūsų gyvenime.

Man atrodo, kad stebuklai vyksta beveik kiekvieną dieną. Tai visai netikėtai susitinki žmogų, tai išgirsti, kad mėsinėje, kurioje perki mėsą, pardavėja dirba Vytauto Mačernio dukterėčia. Stebuklai aplink mus vyksta, tik ar juos pastebime? Mes jų laukiame labai didelių ir labai prasmingų, bet iš tikrųjų jie vyksta visą laiką: su tavo draugais, su studentais, su aplinka.

Galbūt stebuklai mūsų mintyse būna susiję su pozityvu, bet jie dažnai būna visokie. Vienas iš esminių šių metų neigiamų stebuklų - tas karas, apėmęs mus visus. Deja, dabar apsieiti be žodžio „karas“ negalime.

Dirbu su studentais ukrainiečiais. Pernai pastatėme spektaklį Don Nigro „Žvėriukų monologai“, šiemet jie vėl grįžo pas mus kaip mano magistrantai. Važiavo vaidinti šitą spektaklį į Oslą, Varšuvą, Krokuvą. Iš Kijevo jie grįžo šiemet pasikeitę - rūstesni, nes pamatė labai daug skurdo, baisumų.

Karas - esminis įvykis, ir jį aplenkti Kalėdų naktį, kai gimsta mūsų viltis, tikėjimas, svajonės, negalime. Tą visą laiką reikia mums priminti, kad išliktume žmonėmis.

Mes buvome labai geroje komforto zonoje. Iš jos reikia sugebėti išeiti, ji mums pavojinga todėl, kad mes būdami joje nustojame augti. Nustojame skaityti, domėtis, tiesiog tampame būriu silkių, kurios plaukia viena kryptimi.

Asta STAŠAITYTĖ-MASALSKIENĖ, TV laidų ir renginių vedėja

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad kiekviena diena yra stebuklas. Branginu ją ir labai stengiuosi užfiksuoti ką nors ypatingo joje. Supratimas, kad reikia džiaugtis viskuo, kiekviena smulkmena, ateina su laiku, įgijus patirties. Tų didelių stebuklų, kokių laukėme būdami vaikai, mums nebereikia.

Savanoriauju krikščioniškajame radijuje. Viena pašnekovė labai gražiai pasakė: jeigu Dievas pasirodytų mums visa šviesa, mes tiesiog išprotėtume. Užtenka pamatyti tik trupučiuką begalinės jo meilės, jau galva apsvaigsta. Taip ir su stebuklais. Baisu, jeigu įvyktų didelis stebuklas, nes, ko gero, gali nuvažiuoti stogas.

Man šie metai buvo begalinės ramybės ir lėtumo, džiaugsmo atradimo metai. Baigiau vieną televizijos projektą tikėdamasi, kad tuoj pradėsiu naują. Bet tai šiek tiek užtruko, tad buvo labai daug nerimo. O paskui pagalvojau, kad gal man tai dovana, kad kartais galiu nieko neveikti. Mano darbo užrašai anksčiau būdavo perpildyti, užduotys netilpdavo į vieną dieną, reikėjo labai stengtis, kad viską suspėtum. Ir tai atrodė labai didelis laimėjimas. O dabar atsiverčiu darbo užrašus ir randu tuščią dieną.

Reikia išmokti tą nerimą dėl tuščių, dabar sakyčiau, dėl laisvų dienų transformuoti į džiaugsmą. Anksčiau, jeigu visos eilutės darbotvarkėje buvo išbrauktos, manydavau, kad diena buvo turininga. Dabar manau, kad diena turininga, jeigu aš joje turėjau laiko pamąstyti. Įdomu, kad tyloje ir ramybėje gali atrasti daug judesio. Maloniai stebina tai, kad vidinis pasaulis yra kur kas judresnis, turiningesnis, kai esi tyloje, kad jis pilnesnis už išorinį pasaulį, už veikimą, už skubėjimą. Didžiausias mano metų atradimas - užuot panikavusi, kad nieko neveikiu, išmokau džiaugtis tuo, kad galiu ilgai skaityti, tyrinėti save.

Kiekvienam žmogui labai linkiu įdomios veiklos. Aš jau 32 metus dirbu darbą, kurį labai mėgstu. Bet kartu linkiu neapsigauti skubant ir patekus į šurmulį. Ten yra daug pagundų neva prasmingai gyventi, o paskui gali pasijusti esąs tuščias. Todėl ir linkiu atrasti ramybės džiaugsmus.

Artūras RAZBADAUSKAS, Klaipėdos universiteto rektorius

Stebuklų niekada nebūna per daug. Kalėdos - išskirtinė šeimos šventė, visi laukia to kalėdinio stebuklo, kai aplinkui viskas atgimsta, o pirmiausia - tikėjimas ir viltis. Materialūs stebuklai nėra tokie svarbūs, reikia, kad dvasioje įvyktų atgimimo stebuklas. Jeigu baigtųsi karas ir būtų taika - būtų didžiulis stebuklas.

Vadovauju nemažai Klaipėdos organizacijai. Man, kaip medikui, pandeminė situacija buvo labiau suprantama. Tada panikos nejaučiau. O dabartinė geopolitinė situacija ir karas buvo didelis smūgis. Po tiek metų taikos sunku buvo patikėti, kad tai gali vykti. Įtempta geopolitinė situacija, gana daug ukrainiečių studentų - tikrai sudėtingi metai. Reikia tikėtis, kad ta agresija baigsis.

Galime pasidžiaugti, kad Klaipėda pribrendo ir turės universiteto lygio medicinos centrą. Šis procesas vyksta gana sėkmingai. Tai vienas iš stebuklų. Sunku buvo patikėti juo, nors aš jau prieš 10 metų pradėjau apie tai kalbėti. Ir štai kitų metų sausio 1 d. pradės veikti Klaipėdos universiteto ligoninė, kurios vienas iš steigėjų yra universitetas.

Kalėdų išvakarėse norisi visiems palinkėti Kūčių ramybės, susikaupimo, tikėjimo savo valstybe ir miestu. Kartais būna per daug netikima miesto galimybėmis vystytis. Turėkime šiek tiek mažiau pesimizmo ir daugiau optimizmo.

Darius MEŠKAUSKAS, teatro ir kino aktorius

Aš netikiu stebuklais, tikiu tik darbu. Jeigu dirbi, gali atsitikti ir stebuklas. Spektakliai privalo būti kokybiški, bet stebuklas nebūtinai įvyksta. Tam turi labai daug komponentų subėgti į vieną vietą. Per visą gyvenimą retai įvyksta tokie spektakliai, kurie ir žiūrovui patinka, ir tau. Pastaruoju metu būna priešingai: tai, kas man patinka, žiūrovui - nelabai.

Atsitiko taip, kad mūsų dievu pasidarė asmeninis komfortas, kurį mes labai giname. Smalsumas, ėjimas į priekį - tokie dalykai tapo nelabai būtini.

Prisimenu, kai atvažiuodavai į Juozo Miltinio teatrą, ten kad ir mažiausiai išsilavinęs žmogus, atėjęs į teatrą, sakydavo: reikia ateiti dar kartą, pirmą kartą nesupratau. Štai kaip Juozas Miltinis buvo išsiauklėjęs publiką.

O dabar labai daug arogancijos visame kame. Svarbiausia aš ir mano komfortas. Linkėčiau, kad šioje srityje kas nors pasikeistų. Turime kovoti su patogumo, komforto siekiu. Pagrindinis žmogaus gyvenimo uždavinys - sutramdyti savo ego.

Šiemet buvo daug darbų. Kartais net pagalvodavau, kad jų galėjo būti ir mažiau, nes gali prarasti skonį ir motyvaciją. Kai pervargsti, menkas malonumas. Kūryboje turi justi alkį.

Manau, mūsų pervargimai - kovido pasekmė. Prisikaupė planų, tad visi puolė vykdyti. Senus darbus prisivijo nauji, įvyko toks susigrūdimas, kad jau buvo sunku.

Bet patirtys buvo įdomios. Turėjau skirtingus režisierius, buvo skirtingos teatrų stilistikos. Profesine prasme tai buvo labai naudinga, praplėtė akiratį ir mums, ir žiūrovams.

Redakcijos archyvo ir asmeninių albumų nuotr.