Juodkrantės vardinių kopų aukso gysloje

Nedidelio šaltuko nepabūgę ir karštos arbatos termosais „apsiginklavę“ 36 žygeiviai iš Kuršių nerijos, Klaipėdos, Kauno ir kitų miestų keliavo apie 4 km ilgio nenuspėjamą maršrutą kurorto užkulisiais, XVIII-XX a. vid. menančių vardinių kopų pėdsakais. Paslaptingi žemėlapiuose užrašyti Lardenis, Sieka, Spindzu, Ezerinus, Humurgs, Radokeller, Matzkullis kopų pavadinima...

Žygio sumanymas bei tikslas: atskleisti pusiasalio vietos dvasią, vadinamąjį Genius loci, o tai įmanoma padaryti ir lankant dabar jau užmirštas vardines kopas, kurios atskleidžia neįtikėtinus gamtos ir žmogaus šimtmečius formuoto kultūrinio kraštovaizdžio virsmus, prabyla įdomiausiomis istorijomis, nukelia smalsuolius į Prūsijos karalienės Luizės ar pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos laikus.

Visos ekskursijos metu buvo demonstruojamos senųjų žemėlapių kopijos, ikonografija, skaitomos ištraukos iš prieškario spaudos, rodomi tam tikri su kopų vardais susiję numizmatiniai reliktai.

Asmenybių kultas

Ekskursija prasidėjo prie, regis, visiškai nepatrauklaus tokiai temai objekto: Juodkrantės futbolo stadiono. Tačiau priešais jį stūkso neeilinė kopa, dabar apaugusi vešliais medžiais.

Lapkritis – puikus laikas keliauti būtent tokiomis vietomis, kadangi visa juodojo kranto gyvenvietės vakarinė dalis nuo pietų iki šiaurės yra ištisinis pačių archajiškiausių pusiasalyje, medžiais apaugusių parabolinių kopų masyvas. Kai jis puošiasi tankia lapija, ši užstoja vaizdus į apačią, o nukritus lapams atsiveria neregėti vaizdai.

Keliauta buvo Juodkrantės vasarvietės kuluarais, kalnų promenada, todėl žygeiviai pabuvo vietose, į kurias paprastai vasarotojai nevaikšto ir pamatė gyvenvietę iš visiškai kitų kampų.

Pirmoji aplankyta kopa – 1934 m. Prezidento Antano Smetonos vardu pavadintas 50 metrų aukščio smėliakalnis piečiausioje kurorto dalyje, šalia Naujųjų Karvaičių.

Šis objektas nepaženklintas jokiuose turistiniuose maršrutuose, tačiau nepelnytai, nes atskleidžia pikantiškus tarpukario Lietuvos gyvenimo štrichus.

„Ypač gražiai pagerbė Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną jo 60 metų sukaktuvių proga Nerijos kopų žvejai: vieną gražiausią kalną Juodkrantėje pavadino Respublikos Prezidento Smetonos vardu. Kuo gražiausia padaira į visus kraštus, tačiau iki šiol jis mažai tebuvo lankomas, nes nebuvo patogaus susisiekimo. Dabar į kalną padaryti geri nauji laiptai ir suoleliai“, - rašoma 1934 m. laikraštyje „Lietuvos aidas“.

Pasisekė, jog žygio metu dalyvavo ir vietiniai juodkrantiškiai, vienas kurių parodė tikslią tų laiptų vietą bei prisipažino, kad pats kadaise juos ir išardė, nes buvo supuvę.

Dar vienas su asmenybių kultu susijęs kalnas – sunkiai randama, palyginti trumpai tokiu pavadinimu egzistavusi bei XIX a. pab. žemėlapyje pažymėta ikoninės Prūsijos karalienės Luizės kopa. Šios asmenybės pėdsakai nerijoje – gana ryškūs: ji pusiasaliu keliavo Prūsijos-Pranzūcijos karo metu 1807 m. į Mėmelį ir 1808 m. atgal į Berlyną.

Ekskursijos dalyviai sužinojo, kokie dar yra karalienės Luizės įspaudai pusiasalyje, toje pačioje Klaipėdoje bei kodėl ir kada kilo šios istorinės asmenybės kultas. Žygeiviai galėjo savotiškai savo rankomis prisiliesti prie karališkųjų laikų tarp pirštų vartydami, apžiūrėdami originalų 1818 m. sidabrinį talerį su jame pavaizduotu Luizės vyru, Prūsijos karaliumi Friedrichu Wilhemu III-uoju.

Vėliau aplankyta Wilhelmo aukštuma jau susijusi su dar viena istorine asmenybe: paskutiniuoju vokiečių imperatoriumi ir Prūsijos karaliumi, kaizeriu Wilhelmu II-uoju. Jo valdymo laikotarpis istorikų dažnai vadinamas „Vilhelmo era“. Šios asmenybės vardu pavadinta kopa, esanti visiškai šalia populiariojo, turistinio Raganų kalno...

Prarastos istorijos

Juodkrantėje yra viena kopa, kuri savo reikšme lietuvybės puoselėjimo, patriotiškumo skiepijimo prasme bei masinių susibūrimų efektu prilygsta garsiajam Rambynui. Tai – Ievos, arba Šviesiaplaukės Ievos kalnas, dar vadintas Jono kalnu.

Lietuvai 1923 m. prisijungus Klaipėdos kraštą iki pat hitlerinės Vokietijos okupacijos 1939 m. ne kur nors kitur pajūryje, pamaryje, o būtent Juodkrantėje, ant Ievos kalno bei greta esančiame Eglių slėnyje vykdavusios galingos, minias žmonių pritraukdavusios Joninių šventės.

Ekskursijos dalyviams buvo pagarsintos įvairios tų švenčių aprašymų ištraukos, taip atspindint savotišką vadinamojo smetonmečio dvasią.

„Kopiame į „Raganų kalną“ (tikrasis yra Juodkrantės šiaurėje ir susijęs su Valpurgijos naktimi – aut. past.). Kaip ant delno didinga jūra, tolumoje Klaipėdos fabrikų kaminai. Kopiame į toliau už miestelio esantį Ievos kalną. Čia vietos šaulių būrio vadas nupasakojo šio kalno reikšmę krašto jaunimui, apgailestavo, kad neklaužados naikina paminklinius medukus (1928 m., minint Valstybės atkūrimo 10-metį, ant Ievos kalno buvo pasodintas ir 1936 m. nupjautas vardinis ąžuoliukas. – aut. past.), ragino ir mumis, jei ne materialiai, tai moraliai prie šiame krašte mūsų tautiškumo ugdymo prisidėti“, - savo įspūdžiai iš kelionės į Juodkrantę kartu su jaunųjų amatininkų grupe dalijosi moksleivis Ašvutis (1938 m., laikraštis „Vakarai“).

Žygeiviams buvo parodyta Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fonduose saugomos, 1932 m. darytos Joninių šventės ant Ievos kalno nuotrauka, kurioje matyti šimtai dalyvių. Juodkrantiškiai ir vėl atėjo į pagalbą, patikslindami numanomą vietą, kurioje įamžinti Klaipėdos krašto jaunimo draugijų šventės atstovai.

Be kita ko, yra ir versija, jog Ievos (vok. Blonde Eva) kalno pirminis pavadinimas galėjęs būti susijęs su kopų apželdintojų karaliumi tituluojamu Franzu Epha. Ekskursijos dalyviai išgirdo ir šio žmogaus nuopelnus tramdant dreifuojantį smėlį nerijoje. 

Taip pat keliauta nuo 1979 m. vykusių skulptorių simpoziumų metu per 100 medinių skulptūrų papruoštu vadinamuoju Raganų kalnu, tačiau žvelgta į jo aplinką XX a. pradžios žmogaus akimis. Buvo parodytas 1910 m. išleistas turistinis Juodkrantės bukletas su puikiausiu žemėlapiu, kuriame ne tik suvardytos vardinės kopos, bet ir nubraižyti senieji takai, promenados. Tokiu būdu žygeiviai sužinojo, kad vaikšto ne sovietmečiu, o būtent XX a. pr. sukurtais miško keliukais. Atskleista, kokios biurokratinės batalijos vyko kuriant pasivaikščiojimų promenadas Karališkuoju mišku Juodkrantėje.  

Raganų kalne aplankyta itin svarbiai viso Juodkrantės kurorto vystymuisi asmenybei – miškininkui Pauliui Bockui – buvusi skirta atpinimo vieta. Prieš šimtmetį joje stovėjo iš tašytų akmenų smūrytas paminklas, o dabar jo nebėra, tačiau išliko anuomet sodinti du storuliai bukai ir ypatinga medinė skulptūra.

Ten, kur slibinas – buvusio Rytų Prūsijos provincijos oberprezidento Alberto Schlieckmanno aukštuma. Ekskursijos dalyviams buvo papasakota, kuo jis nusipelnė mūsų kraštui, kad „gavo“ vardinę kopą.

Visos žygio detalės neatskleidžiamos specialiai, nes dėl itin didelio žmonių susidomėjimo ir riboto ekskursijos dalyvių skaičiaus ji bus kartojama kitą šeštadienį. Informaciją socialiniame tinkle „Facebook“ praneš Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“, tad „netilpę į valtį“ lapkričio 19-ąją, išskirtinėje ekskursijoje galės sudalyvauti po savaitės.

Maršrutą sukūrė ir žygį vedė šių eilučių autorius.