Istorikas: be Klaipėdos krašto prijungimo Lietuvos, kaip valstybės, galėjo nelikti

„Reikia kalbėti apie šio regiono ir prijungimo reikšmę Lietuvai. Neturėtume šiandien jokio pajūrio: važiuotume į Palangą, nedidelį 20 kilometrų ruožą, kur būtų žvejų uostas, prekybinis mažas uostelis, ir turėtume visi sutilpti į paplūdimį.

Ir Klaipėdos neturėtume, ir uosto neturėtumėme su visa jo pridėtine verte ekonomikai“, – minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį BNS sakė istorikas. – Turėtume mažiau įvairovės valstybėje. Jei ne 1923-ieji, ko gero, apskritai čia nebūtume. Tai būtų arba Vokietija, arba Rusija“. 

Šį savaitgalį šia proga Klaipėdoje rengiami minėjimai, koncertai, parodos, konferencijos, prisimenamas ir prancūziškas pėdsakas uostamiesčio istorijoje, kai tuometinėse kareivinėse, kur dabar veikia Klaipėdos universitetas, buvo įsikūręs Prancūzijos kariuomenės XXI pėsčiųjų šaulių batalionas.

Šis karinis dalinys trejus metus nuo 1920-ųjų iki 1923 metų vasario pagrindinių sąjunginių valstybių vardu atliko misiją Klaipėdos krašte. 

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas šiai sukakčiai išleido knygą „1923-ieji. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai“. 

Anot V. Safronovo, ši knyga – tai dokumentų rinkinys su komentarais apie to meto įvykius, dalyvius, jų išgyvenimus ir prisiminimus. Joje pirmą kartą skelbiamas apie dviejų tūkstančių žmonių, kurie prisidėjo prie tuomečių įvykių, sąrašas.

– Šį savaitgalį minėsime Klaipėdos krašto 100 metų prijungimo prie Lietuvos sukaktį. Sausio 15-oji šio krašto žmonėms yra įsimintina data, bet jūs siūlėte šiam minėjimui pasirinkti kitą datą – vasario 16-ąją. Kodėl?

– Šešių dienų operaciją, kuri vyko nuo sausio 10 iki 15 dienos, mes bandome atspindėti ir instituto knygoje, norime parodyti visą prijungimo procesą, kuris baigėsi būtent vasario 16 dieną. Tą dieną ambasadorių konferencija priėmė sprendimą perduoti Klaipėdą Lietuvai.

Kodėl švenčiame sausio viduryje? Siūliau jau senokai mintį, kad vertėtų ieškoti alternatyvų, nes sausio 15 diena yra ta diena, kai ypatingo paskyrimo rinktinė tik sukūrė tokią situaciją, kurios dėka Klaipėdoje buvo nuversta senoji direktorija.

Netgi tuometinis Prancūzijos atstovas, sąjungininkų atstovas, nemanė, kad jo valdžia yra suspenduota. Tai reiškia: ir lietuviai, sukilėliai, manė, kad jie kontroliuoja valdžią ir prancūzai manė, kad jie tebekontroliuoja valdžią. 

Mes švenčiame tai, ką šventėme tarpukaryje. Tuomet sausio 15 diena vadinta Sukilimo diena ir švenčiama kaip sukilimo laimėjimas. Žinoma, sausio 15 yra svarbi diena, be jos nebūtų ir to vasario sprendimo, bet turime matyti visumą.

– Jei persikeltume šimtu metų atgal, į 1923-ųjų sausį, kaip gi dėliojosi tuomečiai įvykiai?

 – Visa ypatingojo paskyrimo rinktinė iš Kauno atvyko traukiniais, viena dalis – į Kretingą. Pirmoji grupė įžengė per Kretingą, kiti atvyko iki Tauragės, ėjo per Lauksargius Pagėgių link, prie Žemaičių Naumiesčio perėjo į Šilutę.

Traukiniuose rinktinė buvo perrengta, iš kariškių tapo civiliais. Sausio 10 dieną skirtingose vietose peržengė sieną. Taip įžengė sukilėliai į Klaipėdos kraštą, atėjo pėsčiomis. Jie turėjo tik du sunkvežimius, 1600 žmonių. 

Sausio 11 dieną visas kraštas buvo jų rankose, išskyrus Klaipėdos miestą, jis apsuptas. Ernestas Galvanauskas (tuometinis ministras pirmininkas – BNS) davė nurodymą, kad geriau prancūzų kraujas neprasilietų ir prieš prancūzus nekariaujame.

Naktį į 15 dieną atėjo nurodymas pulti, nes buvo informacijos, kad atplaukia sąjungininkų laivai. Tuomet būtų visai kitokia jėgų santykio situacija. Puolimas vyko ryte, visos kautynės ir žūtys fiksuotos sausio 15 dieną.

Žuvo 12 ypatingojo paskyrimo rinktinės kovotojų lietuvių, du prancūzai, trys civiliai ir vienas vokiečių policininkas, lietuviška pavarde Francas Juška. Tuomet buvo labai įprasta, kad lietuviškas pavardes turintys žmonės jautėsi vokiečiai, pavardė gi apie žmogų nieko nesako.

– Šio sukilimo sėkmę nulėmė geras planavimas, atsitiktinumas ar tiesiog tinkamas laikas?

 – Tai atsitiktinumai, sėkmė, daugelis dalykų, bet visada reikia turėt galvoje, kad buvo labai konkretūs žmonės, kurie tai suplanavo, realizavo, kurie suvokė tai, nes veiksmai labai koordinuoti.

Nepamirškime, kad E. Galvanausko Vyriausybė dar prieš užimant Klaipėdą Britanijoje vedė derybas dėl paskolos geležinkeliui. Buvo aišku, kad reikia sujungti geležinkelio liniją nuo Šiaulių iki Kretingos.

Kaip patekti iš Kauno į Klaipėdą? Per Šiaulius, Mažeikius reikėjo vykti į Priekulę Latvijoje, tada – atgal į Kretingą. Toks buvo važiavimas – visą dieną iš Kauno į Klaipėdą. Buvo aišku, kad reikia geležinkelių linijos, dėl to vyko derybos. 1924 metais, kai reikėjo priimti įstatymą dėl geležinkelių prasidėjo interesai vietos pramonininkų, vienu argumentų tapo E. Galvanauskui atsistatydinti, kai projektas nebuvo palaimintas. 

– Šiandien tarsi savaime aišku, kad Klaipėda yra šalies dalis, priėjimas prie jūros ir vienintelis giliavandenis uostas. Kuo šiandien atrodo reikšmingas šis įvykis Klaipėdai, Lietuvai?

– Iš Lietuvos pozicijų žiūrint išskirčiau kelis dalykus. Vienas dalykas, tai sudarė sąlygas Lietuvai tapti ekonomiškai nepriklausoma valstybe, nes 1922 metais Lietuva buvo visiškai priklausoma nuo Vokietijos, daugiau kaip 50 proc. importo ir eksporto buvo su viena valstybe. Su Lenkija buvo didžiulė siena, bet nebuvo santykių jokių dėl Vilniaus. Latvija – labai maža rinka. Aišku, kad įrengto uosto gavimas Klaipėdoje šitą Lietuvos priklausomumą nuo vienos valstybės įgalino pradėti keisti. Tai labai svarbu.

Svarbus dalykas, kuris neįvyko pilnai, be atsirado galimybė transformuoti pačią Lietuvos visuomenę. Prisiminkime, kad praktiškai keturi penktadaliai Lietuvos visuomenės trečiajame dešimtmetyje buvo žemės ūkio, agrarinio sektoriaus žmonės, kurie dirbo kaime.

Kai turi uostą – vystai prekybą. Klaipėdoje buvo pramonės koncentracijos, tai sukūrė pagrindą stiprinti visuomenėje pirklių, pramonininkų, amatininkų sluoksnį. Tai yra tam tikra transformacija visuomenės.

Nekalbu apie tai, kad ima vystytis ir jūrinė kultūra, vėliau, po dešimties metų atsiranda Jūros šventės. Transformacijos momentas svarbus. Jei 1923 metų nebūtų, ir šiandien gyventume tokioj valstybėj kaip 1934 metais, kai traukiniais gabeno lietuvius į Klaipėdą ir daugelis pirmą kartą pamatė jūrą. Būtų panašus efektas. 

Svarbu ir lietuvių nacionalinės kultūros kūrimas. Daug kalbame apie Mažvydą, Donelaitį, Vydūną, kitus, kurie yra iš Prūsijos Lietuvos ir su Didžiąja Lietuvos kultūra ir istorija nieko bendra neturi. Jų integravimas į Lietuvos nacionalinę kultūrą labai sustiprėjo po 1923 metų.

Apskritai, yra pasvarstymų istorikų tarpe, kad šis įvykis padeda išsaugoti Lietuvą kaip savarankišką valstybę, nes Versalio taikos kūrėjai po Pirmojo pasaulio karo Paryžiaus Taikos konferencijoje matė Lietuvą kaip dalį Lenkijos.

Matė, kad Klaipėda gali tapti Lietuvos dalimi, jei Lietuva taps dalimi Lenkijos, jei bus rastas kažkoks sugyvenimas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tai, kad Lietuva sugeba gauti Klaipėdą, bet netapti dalimi Lenkijos yra labai svarbus momentas šitos valstybės egzistavime.

Neatsitiktinai buvo tarpukario istorikų, kurie sakė labai aiškiai, kad Lietuvai istoriškai labai svarbios datos – vasario 16-oji ir sausio 15-oji, sutvirtinančios ją kaip nepriklausomą darinį. 

– Kokia kalba dabar kalbėtų Klaipėda ir kaip vadintųsi miestas, jeigu nebūtų to prisijungimo? 

– Gal rusiškai? Sunku pasakyti dabar, kas būtų buvę. Planas sąjungininkų buvo sukurti Klaipėdos kraštą kaip savarankišką valstybę, kurioje būtų garantuoti Lietuvos ir Lenkijos interesai. Lietuva turi atverti Nemuno upę tarptautinei prekybai, turi suderinti savo santykius su lenkais, pamiršti skriaudą dėl Vilniaus ir visi čia turi gražiai gyventi.

Jei tai būtų įgyvendinta, situacija gal būtų kitokia visiškai. Klausimas, ar Kaliningrado srities dalimi nebūtų tapęs Klaipėdos kraštas. 

– Kas tarptautiniu mastu nulėmė, kad į įvykius Klaipėdos krašte nebuvo sureaguota?

– 1923 metų sausį be to, kad Lietuva įžengė į Klaipėdą, vyksta kitas svarbus dalykas. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje labai svarbų vaidmenį vaidino Vokietijos reparacijų klausimas.

Per karą visos valstybės prisiskolino pinigų karui finansuoti, daugiausia iš JAV, turėjo grąžinti kreditus. Prancūzų sumanymas buvo, kad viską turi sumokėt vokiečiai, nes jie viską pradėjo, nors pradėjo ir kiti.

Vokiečiams užtraukiama mokėti karo reparacijas, kurios milijardinės ir ekonomika to nepakelia. Prasideda didžiulė infliacija, kuri, beje, vyksta Klaipėdos krašte, nes čia tebegalioja Vokietijos markė.

Vokietijai 1922 metų pabaigoje atsisakius toliau mokėti reparacijas, prancūzai sugalvoja užimti anglies ir naudingų iškasenų turtingą Rūro regioną. Nesuderinus su britais, prancūzai įžengia kartu su belgais ir mažesniais sąjungininkais, tai vyksta sausio 11 dieną. Šitas dalykas prikausto Europos spaudos dėmesį.

Savo ruožtu Lietuvai įžengus į Klaipėdos kraštą buvo gandų, kad lietuvius čia remia sovietai, kad bolševikinė Rusija vykdo ekspansiją. Kiti sako, kad lietuviai susimokė su prancūzais, bandė vokiečius paspausti.

Čia daug gandų, o susidariusi įtampa tarp britų ir prancūzų dėl įžengimo į Rūrą neleido pasiekti koordinuotos reakcijos į lietuvių veiksmus Klaipėdoje. Prancūzai buvo pasiruošę veikti, galiausiai tiesiog britai pasakė: ne, jų vaidmuo ne paskutinis. Iki 1923 metų Britanija nuosekliai rėmė liniją, kad Klaipėdą reikia duoti Lietuvai. Siekė, kad šalis susitaikytų su lenkais. 

 – 1925 metų surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 45,2 proc. vokiečių, 26,5 proc. lietuvių, dar 24,2 proc. krašto gyventojų užsirašė esantys klaipėdiškiai. Kokie žmonės save priskyrė pastariesiems?

– Buvo ir prisiskyrusių memelenderiams (Klaipėdos krašto gyventojams – BNS). Problema buvo ta, kad XX amžiaus pradžioje šiame regione buvo sunku suprasti, kas yra tautybė. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo klausiama, kokia žmogaus religija ir gimtoji kalba. Sakydavo, vokiečių arba lietuvių, bet kai klausia, kas yra tautybė, jie nesupranta.

Yra 1923 metų anketos po sausio 15-osios įvykių pradėjus formuoti armiją iš gyventojų. Jose klausimas buvo apie tautybę, ten parašyta – Klaipėdos krašto tautybė, Lietuvos tautybė, nes nesuprato, kad lietuvis ir Lietuva yra skirtingi dalykai.

Domėjausi ir analizavau tuos surašymo duomenis. Tarp tų, kurie užsirašė klaipėdiškiais, buvo ir judėjų tikėjimo atstovų, žydų, kalbos požiūriu – ir vokiečių, ir lietuvių. Vietiniai politikos aktoriai žaidė ta korta, išnaudojo, sakydavo, kad mes visi, vokiečiai ir lietuviai, sudarome memelando tautą ir turime elgtis vieningai. Tuo metu apie 150 tūkst. gyventojų buvo krašte. 

– Ar galėtume įsivaizduoti, kaip Lietuva atrodytų be Klaipėdos krašto?

– Realus scenarijus, kodėl gi ne. Lietuva 1918 metų vasario 16-ąją paskelbia nepriklausomybę, tuomet buvo neaišku, kur ta Lietuva. Tuo metu pavadinimas vartojamas Oberoste, Vokietijos okupuotose srityse karinei apygardai įvardinti, kuri neturi jokio išėjimo prie jūros, nes Palanga priklauso Kuršui, ir kuri baigiasi pietuose , kur dabar Brestas, Baltarusijos pietūs.

Lietuvos sienos formavosi pakankamai situatyviai. Lietuvių politikai, keldami uosto klausimą, nebūtinai galvojo apie Klaipėdą. Čia buvo problema, nes buvo Rusijos imperijos nutiestas geležinkelis ir Vokietijos imperijos tinklas, tarp jų nebuvo jungčių.

Tik per I pasaulinį karą vokiečiai nutiesė liniją nuo Kretingos iki Priekulės Latvijoje, o šiaip, pagrindinė geležinkelio linija iš Vilniaus ir Kauno per Šiaulius, Mažeikius eina į Liepoją, dėl to daugelis politikų rimtai svarstė apie Liepoją kaip Lietuvos uostą. Tie klausimai buvo sprendžiami Paryžiaus taikos konferencijoje.

Nebūtinai Klaipėda turėjo tapti Lietuvos dalimi, čia visiškai niekur neparašyta, kad taip turėjo išsivystyti. Galų gale, kai Lietuva gauna išėjimą į jūrą po Simpsono arbitražo, gauna Palangą, argumentas buvo, kad ten statys uostą. Klaipėda buvo sąjungininkų valdoma ir nebuvo savaime suprantama, kad taps Lietuvos dalimi. 

Reikia kalbėti apie šio regiono ir prijungimo reikšmę Lietuvai. Neturėtume šiandien jokio pajūrio: važiuotume į Palangą, nedidelį 20 kilometrų ruožą, kur būtų žvejų uostas, prekybinis mažas uostelis, ir turėtume visi sutilpti į paplūdimį.

Ir Klaipėdos neturėtume, ir uosto neturėtumėme su visa jo pridėtine verte ekonomikai. Turėtume mažiau įvairovės valstybėje. Jei ne 1923-ieji, ko gero, apskritai čia nebūtume. Tai būtų arba Vokietija, arba Rusija.

– Ačiū už pokalbį.