Iš Vilniaus į Palangą perkelto Smetonos paminklo autoriai stebisi: į tą pačią balą brendama antrą kartą

Po geros pauzės vėl prabilta apie pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos įpaminklinimą. Tačiau šioje situacijoje svarbios tampa nebe tik diskusijos, ar pati vieta paminklui (ne)tinkama, ir ar A. Smetonos asmenybė to (ne)verta, o faktas, kad prieš keletą metų toks konkursas jau įvyko, buvo paskelbti jo laimėtojai. Juo tapo projektas „622522“ ir autoriai Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas bei Indrė Rakauskaitė.

Paminklą anuomet planuota statyti Vilniuje, Gedimino pr. 13, kitapus Vinco Kudirkos aikštės. Visgi po ilgo proceso nuspręsta, kad Vilnius šio sumanymo atsisako. 2021-ųjų liepą nuspręsta jį statyti Palangoje.

Anot projekto autorių, darbai jau vyksta, jau greit turėtų įvykti atidengimas. Visgi po šių patirtų peripetijų kūrėjai nebėra užtikrinti, kad Vilniuje organizuojant / skelbiant kūrybinius konkursus yra pakankamai sutvarkyta teisinė bazė.

Toje pačioje valtyje 

Vienas tuometinį konkursą laimėjusių A. Smetonos paminklo idėjos autorių, architektas Gediminas Antanas Sakalis pagyrė Palangos savivaldybę, kuri, anot jo, „gerai išmano savo darbą“. Tačiau dėl objektyvių priežasčių darbai šiek tiek užtrukę.

„Nedėkingos sąlygos, norėjom gauti granitą iš Ukrainos, bet negalėjo pristatyti – objektyvūs sutrikimai, o dabar šalčiai – negali tęsti darbų dėl minusinės temperatūros. Bet šiaip – viskas sklandžiai juda“, – pasakojo G. A. Sakalis. 

Tačiau klausantis šiandieninių diskusijų, G. A. Sakalį labiausiai palietė buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Dainio Žalimo pareiškimas, kad „pastatę paminklą perversmininkui išduotume partizanus, pamintume demokratijos vertybes“.

„Esame vienoje valstybėje, toje pačioje valtyje, bet vienas atsistojęs pradeda mosikuoti rankomis – kalbėti ne ta tema, kurią išmano. Ir ką ta valtis tada ima daryti? Virsta. Iš esmės, nebūtų pikta, jei teisininkas nepirštų savo nuomonės.

Aš jo galiu paklausti – ar viskas padaryta teisinėje sistemoje, kad lendama į kitą sritį ir aiškinama? Teisinėje sistemoje yra daug spragų. Tu gali išsakyti savo nuomonę, bet dabartiniu atveju – nuomonė peršama“, – pažymėjo G. A. Sakalis, pridūręs, kad tokio akibrokšto nesitikėjęs iš visuomenėje žinomo žmogaus.

Panašų „valties judinimą“ G. A. Sakalis įžvelgia vykstant ir Vilniaus savivaldybėje. „Tai nėra geras dalykas, tokia pati sistema. Kai Vyriausybė paskelbė, kad bus konkursas, savivaldybė rinko vietas, jos buvo numatytos.

Dabar vėl paskelbtas konkursas, vėl [figūruoja] tos pačios vietos, iš naujo renkamos. Savivaldybė daro tą patį darbą du kartus. Kadangi pirmasis darbas neatliktas iki galo – savivaldybės vadovybė turėtų sugrąžinti pinigus į biudžetą, nes bergždžiai dirba. Koks gali būti kūrėjų pasitikėjimas? Visiškai jokio. Niekas nešneka apie juridinę bazę“, – pabrėžė pašnekovas.

Disharmoniška situacija 

Anot jo, dėl tokių sisteminių klaidų valstybėje atsiranda disharmoniška situacija. „Skelbiamas konkursas, politikai pasiima pliusus, o dailininkai, kūrėjai, – kurie įsigilina į esmę – atsisako dalyvauti konkursuose. Savivaldybė nusispjauna į Vyriausybės nuomonę (Vilniaus miesto savivaldybės komisija reikalavo stabdyti paminklo prezidentui A. Smetonai statybas, nors konkurso laimėtojas jau buvo aiškus).

Tris mėnesius Gediminas Jaunius (Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisijos vadovas – aut. past.) bėgioja su rašteliu: „Darom peticiją, kad nereikia Smetonos.“ Tris mėnesius „prakišinėjamas“ raštelis į Tarybą, kol galų gale dauguma nubalsuoja – mums nereikia. Kas čia yra? Už mūsų pinigus sėdi išrinktieji, vietoj to, kad spręstų transporto problemas“, – nusivylimą miesto valdžia išsakė G. A. Sakalis.

Anot jo, pasitikėjimas sistema visiškai nusmukęs: „Niekas nebetiki sistema, tai yra pats blogiausias dalykas. Trūksta Smetonos kumščio į stalą! Idėja, su kuria pereini konkursus, išlošęs turi laukti pusantrų metų, kad kažkas kažkur paaiškės, visiškas absurdas!“ 

Konkursas, G. A. Sakalis tęsė, yra būdas geriausios idėjos išsiaiškinimui. „Geriausi skulptoriai tame konkurse nebedalyvaus – jau žinau asmeniškai. Neužbėgu už akių, gal koks studentas sukurs ką nors gero, bet tie, kurie dirba, turi vardą kūrybiniame pasaulyje, jie nebedalyvaus.

Geriausias pavyzdys – Sapiegos rūmai. Savivaldybė organizavo konkursą, ir ką? Architektai pateikė vieną darbą. Savivaldybė dirbdama visuomenei sukuria bjaurų mechanizmą. Aukščiausio lygio konkursuose niekas nebedalyvauja. Palaukit, kam tada tokia savivaldybė reikalinga? Man pavyzdžiui, nereikalinga, o jums?“, – retorinį klausimą kėlė jis.

Pašnekovas stebėjosi, prie ko privesta sistema. „Paminklo Lietuvos gyventojams, gelbėjusiems žydus nacių okupacijos metais, skulptūrinės-architektūrinės idėjos sukūrimo ir įgyvendinimo konkursas liko be pirmosios vietos laimėtojo – pasiūlyta skelbti pakartotinį konkursą. Šio konkurso dalyviai kreipėsi į teismą. Savivaldybė mušasi į krūtinę – padarysime, padarysime.

Padarė... Lukiškių aikštėje naujas konkursas, ir ką? Juridinė bazė, kad išloštas konkursas būtų įgyvendintas – tuščia vieta, – pastebėjo jis. – Konkurso laimėjimas kaip juridinis faktas metamas į turgaus lygį. Paimkime kūrėjo idėją, padarykime kūrybines dirbtuves, tada pakviesime į komandą... Konkurso esmė kapitališkai pažeidžiama. Kas pigiau parduoda – kaip turguje. Valdžioje susirinkę turginiai.“

Adaptuojamas kitoje terpėje 

Iškilus naujiems debatams dėl paminklo A. Smetonai šalia Vilniaus senojo teatro, Kultūros ministras Simonas Kairys BNS sakė, jog į procesą nesikiš, anot jo, „ministerijos dalyvavimas diskusijoje – neperspektyvus.“ G. A. Sakalio manymu, visgi ministerija šiame procese turėtų dalyvauti.

„Netgi perkeliant kūrinį į Palangą, mums buvo dilema – pradėti ar ne. Gerai, kad Palangos komanda suteikė visą reikiamą informaciją, susirinko sprendimo galią turintys žmonės, galėjome klausti, ką ir kaip daryti, gaudavome atsakymą bet kokiu metu.

Po pusmečio nusprendėme projektą įgyvendinti, sutikome po ilgų ieškojimų – visiškai kita struktūra, kita idėja, šviesos problemos, ir kt. Kūrinys sukurtas, tu galvoji, kaip jį įgyvendinti kitoje vietoje – laiko gaišatis!

Gerai, kad meno akcentas toks naujoviškas, lengviau adaptuojamas kitoje terpėje. Toks pliusas naujesnio kūrinio, bet yra ir daug minusų – architektūros situacija, nes jau buvo suformuota aplinka. Pats sudėtingiausias dalykas adaptacija. Tad tame kūrybinės atrankos procese būtų malonu, jei būtume pasirašę trišalę sutartį su Kultūros ministerija, – ji turi vadovauti tuose kūrybiniuose procesuose“, – įsitikinęs pašnekovas.

Išsakomi tie patys argumentai – brendama į tą pačią balą 

Skulptorius Kazys Venclovas pastebėjo, kad šiandieninė situacija labai panaši į tą, kuri jau buvo susiklosčiusi. „Diskusijose išsakomi tie patys argumentai, kokie buvo atsisakant mūsų projekto – Smetonos paminklo skulptūros sprendimo. Man atrodo, kad brendama į tą pačią balą, – keistokai“, – stebėjosi fenomenu skulptorius. 

Reaguodamas į dabarties įvykius, K. Venclovas tikino vis prisimenantis Lukiškių aikštės paminklą. „Yra ir kitų pavyzdžių, bet čia pats ryškiausias. Tris kartus laimėtojas buvo išrinktas, įdomus reiškinys. Pas mus, bent jau Vilniuje, yra tokių polinkių“, – į susidariusią situaciją pašaipiai žvelgė jis.

K. Venclovas dar kartą prisimindamas savąją istoriją sakė, kad „visi tai mato, ir visi žino“. „Yra komisija, paskelbtas konkursas – geriausi, kompetetingiausi savo srities profesionalai nusprendžia, išrenka, o vėliau, žmonės, kurie nėra profesionalai – nusprendžia, kad netinka.

Tai kaip dabar kūrėjams dalyvauti? Aišku, čia turbūt tam tikra politika, – darė išvadą kūrėjas. – Kažkas iš kūrėjų gerai parašė: vėlgi ta pati diskusija – ar mums reikia Smetonos paminklo su vienaip padėtu katiliuku rankoje, ar katiliuku ant galvos? Pasirėmusiu lazda, ar laikančio lazdą rankoje? Jis pasiūlė visai originalią idėją, bet, aišku, kad reikalas sukasi apie tai, kad ta figūra atsirastų, vis dėlto. Nenoriu užbėgti už akių, bet – nori figūros. Mūsų skulptūros sprendimas – ne figūrinis, truputį kitoks.“

Smetonos asmenybė vertinama įvairiai 

A. Smetonos asmenybė, anot K. Venclovo, įvairiai vertinama, todėl ir reikia ieškoti kitokio sprendimo, kad nebūtų tiesmukiškai klasikinė figūra, kuri išaukština. 

„Atrodė, kad mano kompozicija kartu su architektūriniu sprendimu – jinai ir buvo truputį kitokia, atliepianti daugiaplanę asmenybę. Kitokią veiklą, ne vien tik prezidento. Skulptūra labiau demokratiška – galėtų net su purškiamais dažais apipurkšti plokštę, nuo to geležis nenukentėtų, kaip tik įgautų daugiau gyvybės. Bet, atrodo, bus kitaip – netiko Vilniui“, – konstatavo K. Venclovas.

Skulptorius apmaudavo, kad viskas taip pasisuko. „Buvo visokių diskusijų, pasisakė ir Kultūros ministras, ir Seimo Kultūros komiteto posėdis buvo, visi dalyvavo, stebėjosi, kaip čia dabar taip. Nesvarbu, kas ką sako – realybėje vyksta kitaip.

Nesvarbu, kad Seimo Kultūros komitetas stebisi, nesupranta, kaip taip galėjo atsitikti, bet, va yra kažkokios jėgos, praktika kasdieninė, kuri labiau nulemia... Na, svarbu, kad greit skulptūra bus atidengta Palangoje, beliko tik užbaigiamieji darbai“, – sakė jis.