Iš Anglijos – į Lietuvą: muzikos instrumentus gaminęs ir virtuvės šefu dirbęs britas Peteris save atrado Girulių miško darželyje

P.Bailey neslepia – taip Anglijoje gimė ir pažintis su lietuvaite, paskui kurią atkeliavo į Lietuvą. Patiekalus jis ruošė viename sostinės restoranų, o vėliau šeimininkavo įsigijęs kavos barą Vilniuje.

Ir nors santykiai iširo ir parvykęs į gimtinę Lietuvon sugrįžti neketino, likimas jį čia visgi vėl atviliojo, tik šįkart – į pajūrį, o kuriam laikui – parodys mišku kvepiančios taip greit lekiančios dienos. P.Bailey sako, jog būtent dabar, laiką leisdamas gamtoje ir su vaikais, jaučiasi labai laimingas.

„Ką gi galėčiau veikti tokio, kad būčiau gamtoje?“

Į Lietuvą P.Bailey pirmą kartą atvyko 2017 metais. Paklaustas, kaipgi atsidūrė sostinėje Vilniuje, britas šypteli tardamas, jog tai dar viena tipiška istorija – čia jis atvyko paskui merginą. Pasakoja, norėjęs pažinti jos kraštą, išvysti, iš kur ji kilusi ir kuo ši šalis gyvena.

„Gyvenau sostinėje porą metų, buvau laimingas. Dirbau restorane šefu. „Sweet root“ buvo nuostabi vieta, joje praleidau apie metus, galiausiai įsigijau kavos barą-parduotuvę. Po kiek laiko pajutau, kad pradėjau ten kone gyventi, dirbau labai labai daug ir nieko kito nebemačiau.

Pradėjau galvoti – tiek daug laiko praleidžiu patalpoje, kokia veikla būtų priešingybė tam, ką gi galėčiau veikti tokio, kad būčiau gamtoje? Pardaviau verslą ir grįžau į Angliją, kur taip pat dirbau virtuvėje, bet vis ieškojau galimybių dirbti lauke. Kai sugrįžau į Angliją, kur dirbau virtuvėje šefu, negalvojau, kad vėl grįšiu į Lietuvą“, – pasakoja P.Bailey.

Į gimtinę sugrįžęs britas vasarą nusprendė padirbėti stovykloje. Nuostabioje vietoje pirmą kartą įgijo patirties dirbdamas su vaikais.

„Juokinga, nes iš tiesų niekada nedirbau su vaikais, tik stovykloje prieš porą metų. Kavinėje pirmą kartą turėjau daugiau kontaktų su vaikais, kai ateidavo klientai.

Pamenu savo emocijas, kai pradėjau dirbti stovykloje, kuri buvo įsikūrusi tikrai labai nuostabioje vietoje. Laukiau kolegų, kurie nuėjo pasitikti vaikų. Išgirdau jų žingsnius, jie džiaugėsi atostogomis, girdėjosi jų dainos, o aš pajutau, kaip mano širdis stipriai plaka... Galvojau: „O ne, jie ateina. Ką reikės dabar daryti?“.

Savaitės pabaigoje pagalvojau, kad būtent vaikai man ir parodė tą kelią, kaip su jais bendrauti. Reikia tiesiog pasikliauti vaikais ir leistis į kelionę, į kurią jie kviečia. Jie buvo mano gidai. Vaikai buvo 7 metų ir vyresni“, – pasakoja P.Bailey.

Klaipėdoje atsidūrė visiškai netikėtai

Taip britas nusprendė pagilinti žinias ir ėmėsi kursų, kuriuose dėstoma apie lauko darželius bei mokyklas. Didžiojoje Britanijoje tokios švietimo įstaigos jau gana tvirtai įleidusios šaknis, o Lietuvoje jos veikia keletą metų.

„Būdamas Anglijoje pagalvojau, kad taip ir nebuvau Lietuvos miškuose. Pamaniau, kad turiu grįžti.

Pradėjęs ieškoti pirmą tokią ugdymo įstaigą radau Vilniuje. Susidariau įspūdį, kad Lietuvoje tai gana nauja ugdymo kryptis. Taip atsidūriau miško mokykloje Vilniuje, nusprendžiau apsidairyti, o man atvykus tą pačią savaitę buvo suplanuotas apsilankymas Klaipėdoje, šiame miško darželyje, tad visiškai netikėtai atvykau čia. Norėjosi pajusti tą atmosferą.

Atvykęs čia iškart pajutau ryšį, nežinau, ar tai lėmė pajūris, ar žmonės, ar paties darželio atmosfera, o gal viskas... Tai tarsi pirktum namą – atidarai duris ir niekada nežinai, ar jis skirtas tau. Taip atsidūriau Klaipėdoje, visai netikėtai“, – pasakoja nuo rugpjūčio Giruliuose veikiančiame lauko darželyje besidarbuojantis Peteris.

Paklaustas, kiek laiko ketina dar pabūti Lietuvoje, vyras šypteli ir atsako, jog to paties klausė ir vadovė, tačiau į šį klausimą dar neturi atsakymo.

Atvykęs čia iškart pajutau ryšį, nežinau, ar tai lėmė pajūris, ar žmonės, ar paties darželio atmosfera, o gal viskas...

„Čia didis klausimas! Mano darbo sutartis buvo iki gruodžio, bet aš greit supratau, kad norėsiu likti ilgiau ir vis dar noriu. Noriu likti su vaikais visus metus iki rudens, ko gero, ir ilgiau. Vasara viską parodys, pajusiu.. Esu susidomėjęs šia veikla, noriu dirbti vasaros stovykloje, žiūrėsim, ką gali atnešti anglas vietiniams“, – šypsosi britas.

Peterio grupėje yra 15 vaikų

Jo diena kvepia mišku ir vaikų klegesiu, apie 90 proc. laiko ugdytiniai ir auklėtojai praleidžia lauke. Jis sako stebintis lietuvius ir supratęs, jog gamta tarsi įaugusi į kraują, ryšys su ja yra labai artimas ir buvimas miške, parke, gamtoje yra natūrali gyvenimo dalis.

„Pradedu darbą 9-tą ryte, vaikai renkasi apie 7.30, turi ryto ratą, vėliau gieda himną. Jei kas nors dainuoja, aš beveik galiu dainuoti kartu (juokiasi), o vėliau – pusryčiai, veiklos, kurias deriname pagal metų laikus, tuomet pietūs, miegas, užkandžiai. Dienos struktūra panaši, vaikams tai svarbu“, – sako britas, gelbstintis dar 1–2 kolegoms, kurie dirba kartu.

Nors lietuvių kalbos žodį žino vos vieną kitą, Peteris sako, jog su vaikais bendraujant problemų nekyla. Jo grupėje – 4 metų ugdytiniai, taip pat jau pramokę angliškų žodžių.

„Mano grupėje yra 15 vaikų, o jų amžiuje dažniausias žodis „ne“. Keturmečiai - tai jau asmenybės, charakteriai. Šiaip jie šneka lietuviškai nenustodami, negalvodami, kad aš nesuprantu. Jie supranta, kad šneku kita kalba, bet vis tiek randa ryšį.

Prieš pradėdamas dirbti baiminausi, kad jie nusisuks ir nueis, bet jiems įdomu ir jie nesustoja bendravę. Gal tai pasitikėjimas? Vaikai moka parodyti, ko nori veiksmais, veiklomis, paprastai, vaikiškai. Mokausi kartu su jais.

Jie supranta, kad šneku kita kalba, bet vis tiek randa ryšį.

Kartais būna situacijų, kai būtina lietuviškai kalbėti – vaikui nutinka bėda arba ateina tėvai pasikalbėti, tuomet svarbu susikalbėti. Kad ir einant miegoti pietų, vaikai nori pasikalbėti savo kalba. Tai labai jautru emociškai, reikia su jais pabendrauti, – šypsosi Peteris, besidžiaugdamas, jog karantinas nepalietė jo veiklos, dirbo kasdien visą žiemą.

Laisvą laiką skiria savo pomėgiui – muzikai

Pasakodamas apie lauko darželį ir savo kasdienybę Peteris sako, jog jį supa tiek daug žmonių, tokia didelė bendruomenė, kasdienis miško ošimas, tad būtent dabar jaučiasi labai laimingas.

„Kažkurią dieną pagavau save mintimis klaidžiojant apie namelį kažkur čia, Lietuvoje. Tada pagalvojau: „Oho, aš mąstau apie namus čia...“, – dalijasi Peteris, savo laisvą laiką skiriantis savo pomėgiui – muzikai.

Taip prabėga jo savaitgaliai – grojant gitara, kuriant muziką, dainuojant. Tai vyras mėgo daryti ir gimtinėje. Čia, Lietuvoje, sako bandantis surasti kokią nors grupę, į kurią galėtų įsilieti ir papildyti savo laisvalaikį turininga bendryste.

„Vienu metu buvau itin apsėstas muzikos, norėjau jai atiduoti dalį savęs kitokia forma, tad aštuonerius metus gaminau obojus, klarnetus ir panašiai. Man labai patinka gitaros, bet jas pagaminti labai sudėtinga, tad radau kur save realizuoti.

Vien išmokti šio amato truko trejus metus. Jaučiuosi, tarsi ši veikla truko visą gyvenimą. Prigaminau pakankamai... Vėliau realizavau save virtuvėje, o dabar mano gyvenimo stilius yra lėtas, koncentruotas į gamtą.

Mano dienos – tai miškas, vaikai, kūryba, balansas, esu toliau nuo įprasto pasaulio. Bendrystė su vaikais ir gamta yra labai jautri plotmė“, – pokalbį vaikštinėjant po Girulių mišką baigia Peteris.