Indrė Globė neigia mitus, kad hobį ar mėgstamą veiklą reikia paversti darbu

Dabar ji sako jaučianti pilnatvę ir galinti padėti kitiems. Tačiau kelias iki tol, kol pati suprato, koks jos pašaukimas ir kaip jį ne atrasti, o susitikti, buvo ilgas ir duobėtas.

I. Globė Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos ir režisūros specialybę, literatūrologijos magistrantūrą, dirbo kultūrinių projektų vadove ir redaktore leidykloje, 18 metų su pertraukomis dirbo švietimo sistemoje - buvo ir lietuvių kalbos mokytoja, ir direktoriaus pavaduotoja, o paskutinė stotelė prieš didžiuosius karjeros pokyčius - sektorinio praktinio mokymo centro vadovė.

Paradoksalu, tačiau kuo labiau jai sekėsi karjeros srityje, tuo labiau didėjo tuštuma ir nepasitenkinimas viduje. „O taip vyko dėl to, kad vis didėjo nuokrypis nuo mano tikrosios “aš", - dabar jau žino I. Globė.

Moteris svarsto, kad 18 metų vykęs blaškymasis nuo vienos veiklos prie kitos, nuo vienų pareigų prie kitų buvo paprasčiausias bandymas pasitikrinti, ar tai jos pašaukimas, ar ne.

„Pašaukimo klausimas man buvo svarbus visą gyvenimą. Kai dabar pasižiūriu į savo paauglystės dienoraščius, visur matau raudona linija pabrėžtus žodžius: kokia gyvenimo prasmė, kokia mano misija, koks mano pašaukimas ir t. t. Suprantu, kad su šituo klausimu gimiau. Galbūt tam, kad į jį atsakyčiau savo gyvenimu ir padėčiau į jį atsakyti kitoms moterims“, - pradėjo pasakoti I. Globė.

Indre, kaip nutinka, kad iš išorės atrodanti sėkminga ir veikli moteris vieną dieną ima ir viską meta?

Taip, iš tiesų aplinkiniams visada atrodė, kad man sekasi. Taip atrodė ir man pačiai - jaučiausi savo srities profesionale, mane vertino, darbo vaisiai irgi džiugino - žodžiu, visi išoriniai parametrai rodė, kad tarsi esu savo vietoje. Aplinkiniai net sakydavo, kad aš esu tam gimusi, bet kažkodėl vis nejaučiau širdyje rezonanso ir pasitenkinimo. Atvirkščiai - kuo man labiau sekėsi karjera, tuo viduje tolau nuo savęs tikrosios.

Auginu 4 dukras ir dabar suvokiu, kad tie „pabėgimai į motinystę“ paaštrindavo viltį, kad šį kartą, atsitraukusi nuo veiklos, rasiu laiko apgalvoti ir suprasti, kokia veikla yra iš tiesų mano.

Būdama motinystės atostogose galvojau, kur save realizuoti, kad būtų ir prasmė, ir uždarbis, ir miela veikla. Bandžiau savo hobį - siuvimą - paversti verslu. Įkūriau „Baby Casual“ prekės ženklą, pati siuvau kūdikių lizdelius, rūbelius, atsirado pirmieji užsakymai iš JAV, Australijos, net Naujosios Zelandijos. Verslo-hobio pradžia puiki, bet ilgainiui pastebėjau, kad nei hobio neliko, nei vidinio pasitenkinimo tai nesuteikė. Tada supratau, kad hobį paversti savo darbu yra negerai. Paskui atpažinau, kad man labiau patinka komunikuoti apie mano naują veiklą, rašyti, kurti prekės ženklo istorijas, bet ne pačiai siūti ir užsiimti pardavimais. Reikėjo daryti rimtesnius sprendimus - ieškoti komandos. Tam dar nebuvau subrendusi, juk dirbau dėl to, kad patinka, kad myliu tai, ką darau - kuriu, siuvu, rašau. Tobula mėgstama veikla. Dabar tai vadinu verslo imitacija. Pasibaigus motinystės atostogoms, grįžau atgal į švietimo sistemą.

Vidinis konfliktas manyje tik gilėjo. Kartą eidama gatve tiesiog pratrūkau. Įkišu ranką į vieną kišenę - ten šiukšlės, įkišu į kitą - vėl šiukšlės, rankinėje - taip pat. Ir ant tų šiukšlių - kasos čekių, servetėlių - įvairūs mano užrašai, tezės, istorijų gabaliukai. Ir tada suvokiau, kad tai, ką aš mėgstu, yra tarsi mano gyvenimo paraštėse... Aš pati kažkur paraštėse.

Visa ši istorija baigėsi psichologo kabinete... Buvo ilgas terapijų, lipimo iš depresinių nuotaikų, savęs praradimo jausmo periodas. Paskui sekė darbas su pokyčių mentore, kol vieną dieną ji paprašė įvardyti, kas man gyvenime yra svarbiausias žmogus. Vyras, vaikai - kuris iš jų svarbiausias? O gal mama, močiutė?.. Mane tas klausimas taip užvėlė, kad pradėjau raudoti balsu. Tikrai nežinojau, ką atsakyti. Kitos bent protu suvokia, kas tai turėtų būti, o man galvoje tuščia, nebuvo nė minties, kad svarbiausias žmogus esu aš. Jei manęs nėra mano gyvenime, tai kur aš?

Po šito lūžio atėjo kita duobė - o ką aš veikiau tuos 40 metų? Kaip aš gyvenau? O juk atrodė, kad man puikiai sekasi.

Tokios patirtys gali arba galutinai sužlugdyti, arba užvesti ant kelio.

Ir taip lengvai ryžotės atsisakyti visų veiklų, tiesiog, kaip mėgstama sakyti, išeiti „į niekur“?

Neslėpsiu - šis žingsnis buvo labai sunkus. Kankino daugybė abejonių, kaip ir iš ko reikės gyventi, ką dirbti, juk daugiau nieko nemoku. Mokytis ir vėl pradėti viską nuo nulio?

Beje, visa tai įvyko prieš pat pirmąjį karantiną. Nepaisydama to, kad jau jautėme ir girdėjome, jog artėja neapibrėžtas laikotarpis, ir turintieji valstybinį darbą tarsi galėjo džiaugtis stabilumu, aš vis tiek ryžausi viską mesti. Tai išgirdusios mano draugės negalėjo patikėti, kad aš tai padariau.

Po kelių dienų atsivėrė tokia vidinė laisvė, suvokiau, kad dabar galiu daryti tai, ką noriu. Toks jausmas, kai ilgai kažkur keliavai ir pagaliau atėjai į reikiamą tašką, kai nebereikia laikytis jokių maršrutų, nebėra jokių įsipareigojimų, „dedlainų“ - esi laisvas daryti ką nori. Įvyko savotiškas nusinulinimas. Labai greitai pats gyvenimas padiktavo, ką aš noriu veikti. Pradėjau save girdėti. Išgijau nuo vidinio kurtumo sau.

Pasirodo, kai esi atviras ir neišduodi pats savęs, atsiveria ilgai miegoję talentai, o ten, kur didžiausia baimė - ten ir tavo galimybės.

Ir kas buvo toji veikla?

Rašymas verslui. Atsirado pirmieji žmonės, kuriems reikėjo mano paslaugų - komunikacijos rinkodaros. Jau buvau pradėjusi mokytis, mokslus tęsiau, nors iki tol galvojau, kad mokytis jau tikrai nebe laikas. Mane įkvėpė Scott H. Young knyga „Spartusis mokymasis“, kuri tikrai padėjo paspartinti naujos profesijos pasirinkimą.

Supratau, kad bendrystė su moterimis yra mano resursas. Taip mano gyvenime atsirado verslių moterų tinklaveikos klubas „Start4networking“. Taip tarsi savaime į mano gyvenimą atėjo koučingas, pokyčių mentorystė. Kai atsisuku atgal, negaliu patikėti, kad per tokį trumpą laiką tiek daug kardinaliai pasikeitė gyvenime, kad tiek daug ir taip lengvai išmokau.

Išduokite ir mums, kaip reikia sužinoti, kas yra tavo veikla?

Tai tas pats, kas klausti šachmatininko, o koks geriausias šachmatų ėjimas, kad laimėčiau partiją. Deja, nėra vienodų partijų, o jei ir yra - tai ji tik kopija, kurioje ėjimai surašyti tam tikra seka, joje nėra autentiškumo.

Kai manęs klausia, kaip reikia ieškoti savo veiklos, atsakau, kad atrasti galima tik kažką atsitiktinį. Tačiau gimėme ne atsitiktinai. Pašaukimas mums yra duotas. Jį reikia atpažinti, pripažinti ir įveiklinti. Jo neįmanoma surasti, jį reikia susitikti. Šiuo metu rašau knygą apie pašaukimą ir joje dalinuosi, kad pašaukimas - tai ne profesija, ne vaidmenys, kuriuose turime išgyventi, net ne tavo tapatybė. Pašaukimas - tai nuolatinis procesas būti savimi ir leisti sau skleistis.

Esu parengusi pokyčių programą „Savirealizacijos aktyvavimo sistema“. Pagal šią programą pokyčius darančios moterys supranta, kokius vidinius procesus turi pereiti, kad surastų savą veiklą, kam įsipareigoti, kaip atskirti savus norus nuo svetimų. Savai veiklai reikia būti pasiruošusiam, nebijoti keisti mąstymo perkainojant savo vertybes, požiūrį, įsitikinimus, būti pasirengusiam tikrajai tarnystei, ne tarnavimui.

Pastebėjau, kad žmonės, ieškantys savo vietos gyvenime, paprastai pereina kelis sąmoningumo etapus. Jei ieškai, ką dar galėtum veikti, papildomo darbo, vadinasi, reikia papildomų pajamų, ir tiek, bet tai tikrai ne apie pašaukimą.

Paskui pradedame ieškoti, ką būtų malonu veikti, ir pradedame ieškoti mėgstamos veiklos. Dažnai nutinka, kai savo hobį norime padaryti pragyvenimo šaltiniu. Bet ir hobiai nėra savirealizacija iš pašaukimo. Kai sako: „Paversk hobį darbu ir nebereikės eiti į darbą“, - tuo netikiu. Hobis ir yra hobis, nereikia jo iš savęs atimti ir paversti darbu.

Sava veikla - tai ne tik darbas, kurį tau patinka dirbti, mėgstama veikla. Pašaukimui įgyvendinti reikia įsipareigojimo, brandos, drąsos daryti ir ne tokius jau mėgstamus dalykus. Sava veikla - tai galimybė atsiskleisti tavo talentams, kurie duoti tau, bet skirti kitiems. Kažin ar daug kas mąsto apie tai, kad veikla - tai tarnystė, kad verslas - tai tarnystė, kuriai reikia ir empatijos, ir talento, ir tavo įsipareigojimo.

Dažnai akcentuojate, kad mėgstama arba širdies veikla ir sava veikla - tai nėra tas pats.

Sava veikla nuo širdies veiklos skiriasi tuo, kad atliekant savą veiklą nebūtinai bus lengva ir paprasta. Čia labai svarbu įsipareigojimai ir atsakomybė, strategija. Svarbu ne tai, kad tau malonu tai daryti, o tai, kokią vertę tu sukuri pasauliui, kaip jam pasitarnauji.

Dar neretai galvojama, kad sava veikla yra tai, kai dirbi sau, kuri verslą. Nebūtinai. Savąją veiklą gali rasti būdamas ir samdomu darbuotoju, net ir toje pačioje darbovietėje, kur jautiesi išsisėmęs ir nelaimingas. Suradęs savo tikrąją kryptį, atrandi naujas prasmes, galimybes ir motyvaciją. Tai liudija ne viena mano autorinės programos dalyvė, supratusi, kaip darbą suderinti su savomis vertybėmis.

Jūs tarsi paneigiate daugelį iki šiol buvusių gajų mitų.

Mums visiems yra duoti tam tikri resursai realizuoti savo tikrąjį pašaukimą ir jeigu savęs nerealizuojame, ta kūrybinė energija griauna mus iš vidaus. Pasakose, kuriose užkoduotas žmogaus kelias į pašaukimą, tokie herojai praranda savo išvaizdą - virsta varle, miegančiąja gražuole, o realiame gyvenime apninka depresija, įvairūs psichosomatiniai negalavimai. Žmogus jaučiasi praradęs save. Neretai moterys, kurias aš konsultuoju, atsakymo ieško pas įvairiausius specialistus: numerologus, astrologus, guru ir t. t. Bet kas iš to, jei į visą gautą informaciją žiūri tik kaip į savo gyvenimo instrukciją. Kaip tai reikia įgyvendinti, įkūnyti konkrečiais veiksmais - kitas klausimas.

Moterys dažnai po to, kai išeiname visą pokyčių programą, sako: „Bet juk aš tai žinojau, tai manyje buvo 20 metų.“ Bet kažkodėl jos užkasa ir pamiršta savo dideles svajones. Tiesa tai, kad visi atsakymai jau yra mumyse, tik esame kurti patys sau, per gyvenimą išmokstame atsižadėti savo svajonių, netikime, kad esame pajėgūs jas įgyvendinti. Tada šioms svajonėms surandame pakaitalus - norime namo ant jūros kranto, apkeliauti visą pasaulį, sėdėti po palme, gerti kokteilius, dirbti „online“ ir t. t. Viską sudedame vien tik į materialius norus galvodami, kad pinigų kiekis - tai finansinis saugumas ir laisvė.

Ar žmogus pats pajėgus susirasti tą savąją veiklą?

Pašaukimas - tai bilietas į dvi puses. Pirmiausia - į save, o kai jau patiri, kas esi - eini į pasaulį ir esi atviras galimybėms. Ateina žmonės, kuriems tu gali pasitarnauti, kurie ir pačiam suteikia kitokius horizontus. Kai ieškai išoriškai - ieškai tik galimybių, tampi bandytoju, eksperimentuotoju. Baigi vieną specialybę, kitą, tobuliniesi įvairiuose kursuose. Po nesėkmingos savirealizacijos vienoje srityje didėja nusivylimas ir įtampa, krenta savivertė.

Žmonės įvairiai randa vietą savo gyvenime. Vieniems pavyksta patiems, kitiems prireikia profesionalios pagalbos. Kadangi pati nuėjau šitą kelią, žinau, kad su mentoriumi tai daryti tiesiog paprasčiau. Yra mitas, neva ateisi pas mentorių ar koučerį ir jis pasakys, ką daryti. Ne, tu pats turėsi sau tai pasakyti, jis tik padės palaikymu, klausimais, pabus veidrodžiu, žibintu, padės pamatyti, ko pats savyje nematai.

Užsiminėte, kad padedate suvokti moterims, kokiuose siužetuose jos užstrigo. Galite šiek tiek paaiškinti, ką turėjote omenyje?

Psichologijoje scenarijais vadinami sustingę, sustabarėję, ribojantys pasąmonėje veikiantys įsitikimai ir nuostatos apie save bei kitus, apie savo gyvenimą ir savo prasmę jame. Visus scenarijus lydi vienoks ar kitoks pasitenkinimas, tam tikra asmeninės naudos iliuzija, vadinamoji antrinė nauda. Dvi pamatinės scenarijų ,,naudos": saugumas ir meilė. Kai žmogus ieško savos veiklos, jis dažniausiai ir ieško finansinio saugumo, garantijų. Kas mums trukdo atpažinti savąją veiklą? Pirmiausia vidinis kurtumas sau, noras gauti iš kitų dėmesio, meilės, pripažinimo, noras būti svarbiam ir reikalingam, finansiškai saugiam. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių siužetų, kuriuose užstringa moterys - geros mergaitės vaidmuo, kai norima visiems būti gerai, paslaugiai, mandagiai, patogiai, bet tada savo duotybes padedi į šoną, atidedi savo gyvenimą vėlesniam laikui, o kartu perduodi ir atsakomybę, kad kažkas kitas turi padaryti tave laimingą, kažkas kitas turi suteikti sąlygas savirealizacijai.

Kitas dažnas siužetas - supermenės: aš pati, aš galiu, aš neturiu problemų, galiu ir jums padėti jas išspręsti. Toks elgesio modelis dažniausiai susiformuoja iš vaikystėje patirto atstūmimo ir išdavystės jausmo. Atrodytų, nieko tokio, bet kai kalbama apie pašaukimą, nelieka „aš viena“, nes vienas iš pašaukimo dėsnių ir yra suvokimas, kad mes nesame atskiri visatos elementai. Mes vienas su kitu esame daug labiau susiję, nei iš tikrųjų manome, esame kviečiami bendradarbiauti vienas su kitu.

Pašaukimas ir talentai yra duoti ne tam, kad mes patys jais mėgautumės, jie duoti tam, kad mes jais pasitarnautume kitiems. Jei mes nedrįstame jų savyje atrasti ir naudotis, vadinasi, mes nuskriaudžiame kitus.

Kai aš supratau, kad galiu vesti moteris pokyčiu keliu, pirmiausia apniko abejonės: „Indre, pasižiūrėk, kiek yra mentorių, koučerių, kur tu neri?“ Logika sakė, kad tai yra nesąmonė, bet intuicija sakė ką kita. Suvokiau, kad jei save blokuosiu, tai nepasitarnausiu toms, kurios blaškosi ir neranda savo vietos. O iš tiesų moterys svajoja apie nuostabius dalykus: svajoja įrengti senelių namus, suteikti pagalbą ligoniams, sveikatinti vaikus... Tokioms moterims visada patariu tiesiog įsivaizduoti tuos žmones, kurie laukia jų tarnystės, o tu čia „bijau“, „nežinau“, „negaliu“...

Kai sutinki savo talentą ir pašaukimą, dažnai pasidaro baisu, apninka abejonės, jausmas, kad esi per maža jam įgyvendinti, bet visada ateina pagalba per kitus žmones, imi atpažinti aplinkybes, kurias, tiesą sakant, pats ir kuri.

Beje, talentai tai nėra mūsų stipriosios pusės. Talentas paprastai pasireiškia tada, kai suteiki tam sąlygas. Mėgstu pateikti paprastą pavyzdį apie tulpių svogūnėlius. Mes galime turėti visą informaciją apie tai, kokia tai tulpių rūšis, kokios spalvos bus žiedai, kokios sąlygos augti joms tinkamiausios, bet kol mes to svogūnėlio nepasodinsime į reikiamą dirvą, tol jis ir nesudygs, tulpė neišsiskleis, kad ir kiek jos stipriųjų pusių ieškotume.

Taip pat esate socialinių tinklų komunikacijos strategė.

Nors daug girdime kritikos socialiniams tinklams, bet man tai yra toks pat būdas bendrauti, kaip ir tai darome gyvai. Tai yra puiki galimybė užmegzti santykius, juos palaikyti. Verslams - tai įrankis bendrauti su savo klientais, kurti pasitikėjimą, reputaciją, ne tik parduoti paslaugas.

Kai transliuoji savo žinutę, esi autentiškas ir nemeluoji nei sau, nei kitiems, žmonės tai išgirsta. Autentiška žinutė ir yra svarbiausia, ką mes turime daryti socialiniuose tinkluose. Bet tam, kad ištransliuotum autentišką žinutę, turi labai gerai pažinti save ir nebijoti būti savimi, nesibaiminti, ką apie tave pagalvos ir pan. Kaip ištransliuoti savo autentiškumą verslams? Nekopijuoti konkurentų, o labai gerai suprasti apie ką tu ir tavo verslas.

Kalbėdama apie komunikaciją socialiniuose tinkluose aš mėgstu vartoti dar vieną terminą - „ekologiškai“. Paprastai kalbėdami apie socialinius tinklus daugelis pabrėžia, kad ten daug informacijos šiukšlių, tad sakydama „ekologiškai“ aš ir turiu omenyje, kad ekologiška ir tvari žinutė yra ta, kuri kuria ryšį, jį tvirtina ir praturtina kitą. Iš jūsų žinutės žmonės turėtų suprasti, kuo jūs gyvenate, kuo kvėpuojate, koks jūsų požiūris, ką vertinate ir svarbiausia - kuo galite padėti žmonėms.

Indre, ar dabar jaučiate gyvenimo pilnatvę?

Visiškai. Kasdien su dėkinga širdimi ir pilnatvės jausmu atsikeliu žinodama, kad išėjau iš didžiųjų paieškų ir gyvenu etape, kai save norisi atskleisti, o ne tobulinti. Bet taip pat žinau, kad ratas apsisuks, ir vėl būsiu kritiniame taške, ir vėl reikės drąsos žengti ant kito laiptelio. Bet kai žinai, ko nori, žinosi ir kaip tai padaryti.

Asmeninio albumo nuotr.