Į Norvegiją be cento kišenėje išvykusi šešių vaikų mama Loreta: galėjau teįpirkti bandelę arba litrą pieno

Apsigyvenusi nedideliame miestelyje Norvegijos šiaurėje, ji kibo į darbus ir net negalvojo, kad sutiks žmogų, su kuriuo susies savo gyvenimą ir atras meilę bei laimę. Šiandien moteris ne tik dirba, bet mėgaujasi įspūdinga gamta nedideliame miestelyje, ištekėjo antrą kartą, sukūrė šeimą ir augina šešis vaikus, iš kurių trys jau beveik suaugę.

Loreta, paklausta, ar svajojusi apie didelę šeimą, atsako, kad visą gyvenimą norėjo kažkuo rūpintis, tačiau, kad bus daugiavaikė mama – negalvojo. Šiandien jos glėbyje Greta (22 m.), Mangirdas (20 m.), Elada (15 m.), Adrija (9 m.), Marija (6 m.) ir Patroklijus (2 m.)

„Išsiskyrusi su pirmu vyru jau turėjau tris vaikus. Tuo metu gyvenimas buvo itin sudėtingas. Būdama 28-erių naktį priėmiau desperatišką sprendimą. Ten, kur aš gyvenau, beveik visi buvo išvykę dirbti į Šiaurės Norvegiją. Aš sakiau, kad niekur nevažiuosiu, nepaliksiu vaikų, kaip nors išgyvensiu. Bet tuo metu Lietuvoje gyvenome išties prastai – su buvusiu vyru turėjome gyventi tame pačiame padalintame bute, o pajamų trūko katastrofiškai – mėnesiui visa šeima turėjom vos 156 litus.

Tad paprašiau mamos, kad paimtų visus vaikus, ir sugedusia mašina, be pinigų išvykau į Norvegiją. Kaip aš atvažiavau – neįsivaizduoju. Be to, nemokėjau nei angliškai, nei norvegiškai. Atvykusi į šiaurę pamačiau poliarines dienas – gegužės 17 d. buvo pilna sniego ir pirmą valandą nakties švietė saulė“, – prisimena Loreta.

Taip ji išdirbo tris mėnesius, kaip sako, išverkė visas akis, išsikankino, o visus pinigus siųsdavo namo vaikams. „Man likdavo pinigų tiek, kad galėjau nusipirkti arba bandelę, arba litrą pieno, arba obuolį. Daugiau sau leisti negalėjau. Grįžusi po trijų mėnesių darbo namie pabuvau 5 mėnesius ir taip važinėjau iki 2011 m., kol galiausiai visam laikui su vaikais atvykome į Norvegiją“, – prisimena Loreta.

Vyrą Olavą sutiko darbe

Loreta sako, kad sau buvo įteigusi, jog daugiau jos gyvenime – jokių vyrų, tačiau kartais viskas susiklosto priešingai. „Man buvo 28-eri, buvau sužalota, ką tik išsiskyrusi ir nusprendusi daugiau jokių vyrų gyvenime neturėti ir pati užsiauginti vaikus. Mano vyras prisimena, kad į darbo vietą aš atėjau su mėlynais treningais ir vasariniais bateliais. Tuo metu jis mane stebėjo iš balkono ir gėrėjosi. Taip ir susipažinome, nes jis buvo žvejys, kuriam aš ruošiau masalą į jūrą.

Paprašiau mamos, kad paimtų visus vaikus, ir sugedusia mašina, be pinigų išvykau į Norvegiją. Kaip aš atvažiavau – neįsivaizduoju.

Mano tada dar būsimas vyras buvo toks geras, rūpinosi manimi, kad negalėjau atsispirti. Pirko man ledus, kavą, šokoladus, tačiau aš jų nemėgstu (juokiasi). Pradėjo klausti, kokiu būdu su manimi susidraugauti? Galiausiai pakvietė šokti, o šokti aš mėgstu. Taip ir susidraugavome – juolab kad buvau toli nuo vaikų, viena ir vieniša, o jis pasitaikė tinkamu metu tinkamoje vietoje ir išlošė loterijoje gaudamas mane į žmonas“, – sako Loreta, su vyru gyvenanti jau 12 metų.

Ji priduria, kad jos vyro santykis su vyresniais vaikais buvo tas kabliukas, kuris buvo labai svarbus kuriant santuoką. „Kai mano vyras atvažiavo susipažinti su vaikais, jie jo nebepaleido. Tikrąja to žodžio prasme apsikabino kojas oro uoste ir prašė neišskristi. Tai man buvo svarbu ir džiaugiuosi, kad mano vyrui visi vaikai yra tokie svarbūs“, – sako Loreta ir prideda, kad, jos nuomone, vyras ir moteris yra visiškai lygiaverčiai partneriai, kalbant apie vaikų auklėjimą ir priežiūrą. Norvegijoje įprasta, kad vaikai lygiai tiek pat praleidžia laiko tiek su mama, tiek su tėčiu net jeigu jie yra išsiskyrę.

Į Lietuvą grįžti neplanuoja

Savo gyvenimą Loreta dabar jau mato tik Norvegijoje. „Grįžti į Lietuvą mums labai smagu, tai savas kraštas, mūsų namai, bet dabar čia kurti gyvenimą nuo pradžių būtų pernelyg sunku. Aš pati gerai išmokau norvegų kalbą. Dirbu šiuo metu su seneliais, juos slaugau, tai jiems sunku patikėti, kad nesu norvegė. Norvegai sako, kad mes turime geras ausis kalbai mokytis ir nors iš pradžių buvo sunku, užteko perprasti jų kalbą, kad pasakyčiau, jog norvegų kalba daug lengvesnė nei lietuvių“, – pasakoja Loreta.

Ji priduria, kad svarbiausia kalbėti, ir juokiasi, kad pati kalbanti labai daug – jai nėra problema sustoti ir pakalbinti nepažįstamą žmogų gatvėje ir valandą su juo pasikalbėti.

Vyro santykis su vyresniais vaikais buvo tas kabliukas, kuris buvo labai svarbus kuriant santuoką.

„Sutinku tik draugiškus žmones, kartais net sunku patikėti, kad jie be jokio atlygio pasiruošę padėti – pavyzdžiui, kai darėmės remontą, norvegai padėjo be jokio atlygio. Aš gyvenu šiaurėje, labai izoliuotame kaimelyje, kur yra maždaug 700 gyventojų. Jaunimui atrodo, kad nėra, ką veikti tokioje mažoje bendruomenėje, tačiau tam nepritariu, nes čia vyksta įvairūs renginiai, taip pat akis džiugina įspūdinga gamta ir jūra“, – sako L.Rørtveit.

Tiesa, oro sąlygos čia kone ekstremalios. Pavyzdžiui, žiemą keliai dėl oro sąlygų gali būti uždaryti ilgam – pastarąjį kartą tai truko net 90 dienų.

„Žinoma, kad pasiilgstame miesto ir pramogų, todėl kelis kartus per metus, dažniausiai vasarą, mes važiuojame į miestą. Žiemą nerizikuojame – nes sniego pūgos ir audros yra nenusakomos žodžiais. Kaip sakau – ir magiška, ir baisu: magiška, kai žiūri pro langą, bet kai reikia kažkur važiuoti, nėra smagu. Visi, kurie gali nevažiuoti, niekur nevažiuoja, nes ir patys esame įkliuvę – išvažiavome į Suomiją apsipirkti ir prieš pat nosį grįžtant buvo uždarytas kelias dėl audros“, – pasakoja Loreta.

Nors orai nėra itin šilti, šių metų vasara, pasak pašnekovės, yra tikra laimėtoja – oras įkaito net iki 32 laipsnių, kai įprastai būna vos 6–10 laipsnių. „Gyvenantieji čia daugybę metų sako, kad tokios vasaros nėra matę. Drąsiai galiu pasakyti, kad tokiomis sąlygomis čia jaučiamės kaip rojuje – šilta, o šalia jūra, kalnai ir gamta, kuriai negali atsispirti“, – pasakoja pašnekovė.

Visą gyvenimą norėjo kuo nors rūpintis

Loreta turi šešis vaikus, iš kurių mažiausiajam – jau dveji. Pirmąjį vaikelį ji pagimdė vos 19 metų, tik ką baigusi mokyklą. Kaip sako, vaikų troško nuo pat vaikystės ir norėjo kuo nors rūpintis.

„Aš augau su dviem sesėm ir pati jas prižiūrėjau, kai mama dirbo, tad man jos buvo vos ne kaip mano pačios maži vaikai. Gyvenau ir šeimoje, kur buvo dešimt vaikų, tad jie mane supo visą laiką. Ištekėjau 18-os, nes man atrodė, kad taip reikia, ir pradėjau gyventi pirmus savo gyvenimo metus viena, be vaikų. Man taip visą laiką kažko trūko, kad negalėdavau gatvėje praeiti pro vaikus. Galvodavau, kada gi bus mano vaikas? Nors jau buvau ištekėjusi, dar nežinojau, kaip jie atsiranda. Gėda pasakyti, bet būtent taip ir buvo“, – juokiasi Loreta.

Šių metų vasara yra tikra laimėtoja – oras įkaito net iki 32 laipsnių, kai įprastai būna vos 6–10 laipsnių.

Ji sako, kad sulaukusi 21-ų jau turėjo du vaikus – sūnų ir dukrą, o visi aplinkiniai kartojo, kad ir gana, ir kad turėdama porelę ji yra labai laiminga mama.

„Mane įtikino, kad daugiau vaikų nereikia, tačiau aš pradėjau skaičiuoti, kad, kai man bus 38-eri, vaikai bus suaugę. Supratau, kad noriu dar vaikų – taip gimė trečia dukra. Tačiau po to santuoka subyrėjo ir maniau, kad nei vyrų, nei vaikų daugiau mano gyvenime tikrai nebus“, – pasakojo Loreta.

Visgi sutikusi dabartinį vyrą Loreta susilaukė dar dviejų dukrų ir sūnaus. Kaip sako, vyras labai norėjo vaikų, tad gimė dukra. Kadangi kiti vaikai jau dideli ir netrukus išeis iš namų, ji suprato, kad mažiausioji dukrytė liks viena, tad taip atsirado dar viena sesutė; o pagrandukas brolis – sena Loretos svajonė. Tačiau ar nėra sunku suktis aplink tokią gausią šeimą?

„Šiandien aš galiu pasakyti, kad turėjau neaprėpiamą norą rūpintis kitais. Ir man visą laiką atrodė, kad aš turiu per mažai kuo rūpintis. Dabar aš jau turiu tiek žmonių, kuriais galiu rūpintis, kad jaučiuosi visiškai rami ir patenkinta, galinti visiems dovanoti meilę“, – sako Loreta.

Visi Loretos vaikai kartu / Asmeninio archyvo nuotr.

Ji priduria, kad norėdama pasirūpinti vaikais, didelį dėmesį kreipia į tai, kaip funkcionuoja visa šeima, ir vertina laiko planavimą. „Vyriausi du vaikai jau su mumis nebegyvena. Norvegijoje vaikai gana anksti palieka tėvų namus, net 18-mečių, gyvenančių su tėvais, yra labai nedaug. Trečiai dukrai jau beveik 15 ir ji pati dirba aukle bei užsidirba, tad juokauju, kad turiu tik tris mažus vaikus. O priežiūra atsimuša į laiko planavimą ir būtų sunku tada, jeigu būčiau viena, tačiau mes su vyru kruopščiai dalinamės vaikų priežiūrą, namų tvarkymą, buitį ir derinamės pagal vienas kito darbo grafikus“, – pasakoja Loreta.

Žindymas tęsiasi jau 16 metų

Paklausta apie tai, kas svarbiausia kuriant santykius su vaikais, moteris sako, kad jai viskas pavyksta natūraliai. Net ir žindymas, kurį jį propaguoja jau daug metų, ar prieraišios tėvystės principai.

„Prisijungiau prie grupių feisbuke tik 2016-aisiais ir pradėjusi skaityti straipsnius supratau, kad tai taikau savo gyvenime nuo pat pirmojo vaiko gimimo. Nežinau, kaip tai pavadinti – intuicija, instinktai? Aš visą laiką su vaikais elgiuosi taip, kaip norėjau, kad mano mama elgtųsi su manimi. Analizuoju, kaip augau pati, kokios klaidos buvo daromos mano mamos, ir stengiuosi, kad tai neatsikartotų elgesyje su mano vaikais“, – kalba L.Rørtveit.

Trys mažiausieji vaikai / Asmeninio archyvo nuotr.

Žindymas taip pat tapo kasdienybe – Loreta kiekvieną savo vaiką žindė mažiausiai dvejus metus, teko tai daryti ir tandemu – iškart žindyti du vaikus. Nors ji žindymo nauda neabejoja, priduria, kad sveikata ir tai, kaip ji jaučiasi, taip pat labai svarbu.

„Kad ir kaip svarbu užtikrinti vaikui visus fiziologinius poreikius, šiuo metu nusprendžiau nutraukti naktinį žindymą. Esu šešių vaikų mama, juos man reikia užauginti. Sutarėme su vyru, kad naktį man reikia miegoti, nes sveikata visiškai subyrėjo ir aš pažiūrėjau į visą šią situaciją iš kito šono. Supratau, kad rūpintis vaikais galėsiu tada, kai būsiu sveika“, – sako Loreta.

Tiesa, moteris sako, kad nė vienam tėvui nėra lemta išvengti klaidų ir reikia priimti tai, kad nesame tobuli ir kantrybė kartais trūksta visoms mamoms. Normalu, kad kažkada visko pasidaro per daug. Tada gelbsti pasidalinimas savo rūpesčiais su artimaisiais ir galimybė pabūti vienai su savo mintimis, pailsėti, pasivaikščioti, pabūti gamtoje.

„Pavyzdžiui, mano dabar jau suaugusiai dukrai yra nustatyta ADHD diagnozė, o tuo metu, kai ją auginau, apie tai mes nieko nežinojome, informacijos nebuvo, aš apskritai ją auginau viena ir laiku jokios pagalbos nesulaukiau. Girdėjau iš aplinkos, kaip jos neauklėju ir daugybę kitų pastabų, kurios man buvo labai skaudžios. Tik nutikus dramatiškiems įvykiams pagaliau institucijos sureagavo ir dukra dabar gali valdyti savo ligą. Maža ji buvo labai jautrus vaikas, nepasidavė jokiai rutinai, kamavo miego sutrikimai, išsiblaškymas ir kitos savybės, kurios ryškėjo metams bėgant. Džiaugiuosi, kad šiandien ji jaučiasi kur kas geriau“, – kalba Loreta ir pataria klausyti savo intuicijos.

Svajonė – keliauti kemperiu aplink pasaulį

Moteris pasakoja, kad šiuo metu jos visas laikas yra skirtas šeimai ir ji neįsivaizduoja, ką reiškia laikas sau. „Vieną kartą su vyru buvome likę tik dviese – vaikus išdalinome močiutėms. Pirmas dvi valandas pažiūrėjome filmą, o po to sakom vienas kitam – gal važiuojam vaikų pasiimti? Juk nuobodu“, – juokiasi Loreta.

Dabar aš jau turiu tiek žmonių, kuriais galiu rūpintis, kad jaučiuosi visiškai rami ir patenkinta, galinti visiems dovanoti meilę.

Tačiau ji taip pat priduria, kad gyvenime turi įvairių pomėgių ir vienas jų – kepti raugo duoną, pyragus, bandeles, tortus. „Kepu ir dabar, bet, kaip suprantate, turiu tūkstančius padėjėjų, tad virtuvę tvarkyti po mažųjų pagalbininkų reikia ilgai. Kai vaikai paaugs, labiau atsiduosiu šiam pomėgiui“, – sako pašnekovė.

Ji juokiasi, kad gyvenant Norvegijoje pagrindiniu patiekalu tapo žuvis, kurią gaudo jos vyras.

„Manau, kad sveikiausia yra valgyti sezoniškai ir tai, kas vienoje ar kitoje šalyje yra pagrindinis maistas. Pavyzdžiui, Lietuvoje aš valgiau daugiausia daržovių, o čia – žuvį. Net nebūčiau pagalvojusi, kad iš jos galima paruošti tiek daug skirtingų patiekalų. Lietuvoje žinojau, kad žuvį galima iškepti, o dabar išmokau gaminti ir žuvies apkepą, kukulius, sriubą, troškinį ir daugybę kitų valgių.

Pavyzdžiui, pas mus tradicinis patiekalas žiemą yra virta menkė, kurią supjaustome gabalėliais ir išverdame vandenyje su actu ir druska. Atskirai išverdame menkės ikrus bei kepenėles ir viską valgome su tradiciniais duonos paplotėliais, spirgučiais, grietine ir morkomis“, – pasakoja L.Rørtveit.

Dar viena moters svajonė – keliauti kemperiu aplink pasaulį ir mėgautis maisto turizmu. „Noriu aplankyti tas šalis, kurių maistą valgome čia, Norvegijoje, t. y. kiekvienoje šalyje valgyti ten gimusį maistą, pavyzdžiui, Italijoje skanauti picą ir pan. Ypač svajoju apie Viduržemio jūros virtuvę“, – dalijasi Loreta.