Henrikas Vaitiekūnas: man patinka išsiskirti

- „Felčerio užrašuose“ rašote, kad knyga sudėstyta vyresniems nei penkiasdešimt, tačiau atsiversti gali ir šiek tiek jaunesni. Prieš mūsų pokalbį pačiam užteko įžūlumo paskaitinėti jūsų knygą. Man trisdešimt: ar sulaužiau nustatytas taisykles?

  - Manau, kad ne. Redaktorė Ana Treščina taip gražiai parašė knygos anonsą, todėl net ir aštuoniolikmetis knygoje ras užuominų, kad galbūt reikėtų pasidomėti giliau. Pavyzdžiui, kiek laiko gyvena skruzdėlės arba kiek jos turi akių?

Kadangi savaitraštyje atsirado straipsnis apie skruzdėles, vienas vabzdžių specialistas parašė, kad Vaitiekūnas klysta, rašydamas, jog skruzdėlės – aklos, o aš, kaip specialistas, pasakysiu, kad skruzdėlės turi penkias akis. Tada puoliau ieškoti savo klaidų.

Ir straipsnyje neparašyta, kad jos aklos. Ten taip gudriai sudėliota, kad toks gudrus lapinas kaip Vaitkiekūnas dėl skruzdžių akių teismą laimėtų, jeigu kas nors pradėtų ginčytis.

Knyga sudėliota kaip lego – iš kaladėlių. Tai – dalis savaitraštyje „Lietuvos sveikata“ publikuotų straipsnių. Be savaitraščio nebūtų ir šios knygos. Nesenai buvau medikų kompanijoje Kaune. Jie man pasakė: žinok, mes tikrinome straipsnių faktus, galvojom, kad Vaitiekūnas čia prisigalvoja, kad mes, gydytojai, nežinome tokių faktų... Ir kažką gudraus, bet ir nelabai gudraus jiems atsakiau.

Grįžau namo ir pagalvojau: o kiek aš straipsnių perskaičiau, rašydamas vieną? Pasižiūrėjau, kad dvidešimt du. Na, ne visada taip būna, bet mažiau dešimties straipsnių vienam – nebūna. Žmona Marytė man sako: ką tau čia reiškia – atsisėdai ir parašei per valandą. Aš sakau: klausyk, tai tau taip atrodo.

Parašau vieną straipsnį, bet tada pradedu vaikščioti ir net vairuodamas, kalbėdamas su tavimi ar su anūkais visą savaitę galvoju, kaip ten kas bus, kaip rašysiu. Rašydamas galvoju: reikia dar ten pažiūrėti, dar ten patikrinti. Ir todėl esu Henrikas Daktaras. Daug gražesnis knygos pavadinimas būtų ne „Felčerio užrašai“, bet „Henriko Daktaro užrašai“, bet tada „Henrikas Daktaras“ sukeltų nelabai geras asociacijas.  

- Ką jūs galvojate apie Henriką Daktarą?

- Aš galvoju, kad Henrikas Daktaras pareikštų pretenzijas.

- Daugelį metų pats nuosekliai tariate žodį „vaitiekūniškai“. Neabejoju, kad skaitytojai turi vaizdžią nuomonę, ką reiškią parašyti arba pasakyti „vaitiekūniškai“. Tačiau kada jūs pats supratote, kad esate ne tik Henrikas, bet ir Vaitiekūnas?

- Turbūt pirmą kartą girdžiu tokį klausimą. Dabar norėčiau kaip nors gudriai atsakyti. Ir tai vėl bus nekuklu, bet man patinka išsiskirti. Prisimenu, dirbau bjaurioje tarybinėje televizijoje, kuriai vadovavo partiniai veikėjai, tokie kaip Amžinatilsį Jonas Januitis. Atėjau dvidešimtmetis. Mano reportažai buvo kitokie. Nenorėjau, kad mano darbai būtų kaip visų. Nenoriu, kad mano knyga būtų tokia pat kaip, pavyzdžiui, medikų...

Anais laikais tarsi buvo daugiau kuo stebėtis, o dabar mus maža kas bestebina. Bet vis tiek noriu paieškoti faktelių, kurie nustebintų, nes žinau, kad tai patinka skaitytojui arba televizijos žiūrovui. Tokia yra kūrybinė paslaptis. Ar galima parašyti apie stalą ar kėdę? Galima. Vaitiekūnienė man sako: kaip lengvai skaitosi. Atsakau: žinai, vienas turi kankintis, nes jeigu kankinsis tas, kuris rašo, skaitysis lengvai, o jeigu lengvai rašysi – kankinsis tas, kuris skaito.  

- Arba tiesiog neperskaitys...

- Aš sakau ir dukrai, ir žmonai, ir visiems: kodėl skaitote, jeigu bjauri knyga? Palauk, nebeskaityk. Tarsi, jeigu paėmei knygą į rankas, turi ir perskaityti. Ne! Viduryje filmo galima atsistoti ir išeiti iš salės.

Anksčiau turėjai sėdėti iki galo. Mano knyga sukomponuota taip, kad galėtum atsiversti bet kurią vietą ir perskaityti. Ir skaitytojui gali patikti straipsnis apie nelaimingai pasibaigusio Henriko Vaitiekūno katytės gyvenimą arba koks nors seksualus straipsnis. Nepatinka – praverti, skaitai kitą. 

- Ką reiškia „vaitiekūniškai“?

- Kitaip negu kiti...

- Bet ar buvo koks akimirksnis jūsų kūrybinio gyvenimo kelyje kada supratote: galiu kitaip?

- Buvo. Šešiasdešimt šeštais ar šešiasdešimt septintais metais vyko pirmasis moksleivių rašinėlių kūrybos konkursas. Mano rašinėlis „Vienos dienos kronika“ laimėjo antrą vietą Lietuvoje, o pirma nebuvo niekam paskirta.

Tuo metu komisijos pirmininku buvo šviesaus atminimo rašytojas Jonas Mikelinskas, kuriam patiko mano rašinėlis. Jaučiausi pagerbtas, nes rašytojas mane pakvietė arbatos, turbūt tuo metu kavos dar negėrėme.

Jis domėjosi, kaip man pavyko parašyti tokį rašinėlį, nes panaudojau žinias, kurias ne kiekvienas moksleivis galėjo suprasti. Atsakiau, kad noriu rašyti taip, kaip niekas nerašo. Ir tada nesupratau rašytojo siunčiamos politinės potekstės, bet po pusės šimto metų atsimindamas šį pokalbį suprantu, ką Jonas Mikelinskas norėjo pasakyti. Jis pasakė: Henrikai, pirmiausia turi rašyti taip, kaip reikia, kad vėliau galėtum rašyti taip, kaip nori.

- Skaitydamas „Felčerio užrašus“ pastebiu skirtingas autoriaus emocijas. Tikriausiai nenustebinsiu pasakydamas, kad esate juokingas, skaitant norisi šyptelti. Kita vertus, nepastebiu pykčio. Jums ši emocija nebūdinga? Ar visgi kaip tikras plunksnos meistras mokate paslėpti emocijas už teksto?

- Kaip ir visi normalūs žmonės kartais supykstu. Ir stipriai. Bet žinau, kad pyktis neveda į gerus dalykus. Vėlgi neišlietas pyktis lieka ir veikia sveikatą. Kartais buvo nemiegotų naktų, nes pykstu.

Pyktis yra neigiama emocija ir nemanau, kad neigiamas emocijas reikia aprašinėti. Mano pyktis visada nukreiptas į konkretų objektą: valdžią, Seimą, Vyriausybę, kokį nors Petrą Gražulį.

Kartais piktai apie juos parašau. Prisimenu, kažkada žiauriau iškritikavau Šustauską. Piktai, bet gudriai ir smagiai, surasdamas televizinę žodžio formą. Maniau, kad aršusis Šustauskas ateis prie Kauno redakcijos ir išdaužys man langus. Ne, jis atėjo su gėlėmis ir mane pasveikino. Kažkaip žmonės nesupyksta ant manęs, nors gal didelių šunybių ir nedarau...    

- Knyga išvydo dienos šviesą... Kas toliau?

- Mano vienas draugas sako, kad pradėčiau rašyti antrą knygą. Sakau: nereikia. Knygoje nėra nei pusės tiek, kiek spausdindavau „Lietuvos sveikatoje“. Tik reikia surinkti, padėti ir vėl nunešti. Vieną knygą gali parašyti bet kas, o dėl antros dar pažiūrėsime. Galvoju apie antrą knygą, bet nežinau. Knyga būtų visiškai kitokia nei ši, galbūt pusė autobiografinių, o pusė išgalvotų dalykų.