Gyvenimo prasmės paieškos

Prasmė - tai pasirinkimo klausimas, t. y. kiekvienas esame laisvas pasirinkti sau prasmę. Tai aktyvus procesas. Padarę pasirinkimą jūs iš karto rezultatų galite nepamatyti, nes tai panašu į sėją: kaip užkasę sėklą žemėje jūs akimirksniu neužauginsite obels ar kito augalo, taip ir viduje, savo minčių pasaulyje, padarę naują pasirinkimą, savo vidinio darbo rezultatą pamatysite ne tuoj pat, bet jis bus. Kiekvienas naujas pasirinkimas - tai lyg sėkla į jūsų minčių sodą.

Be abejo, prasmės ieškojimas žmogui dažnai sukelia vidinę įtampą, o ne vidinę pusiausvyrą. Tai dažną ir išgąsdina. Tačiau kaip tik tokia įtampa ir yra būtina psichinės sveikatos prielaida. Ji padeda žmogui judėti į priekį, ieškoti savo prasmės.

Žmogaus rūpestis, net kartais jo neviltis dėl gyvenimo vertės yra labiau egzistencinė problema, bet anaiptol ne psichikos liga, kaip daugelis linkę manyti. Ir jos sprendimo reikia ieškoti ne psichiatro kabinete.

L. Tolstojus savo kūryboje rašė, kad jei prasmės klausimai iškyla dažnai, į juos reikia atsakyti. Ne bėgti nuo savęs, bet stoti į akistatą su savimi ir atsakyti į šiuos klausimus. Tam gali labai padėti įvairios literatūros studijavimas, bendravimas su įvairiais žmonėmis, gilesnis savęs bei savo norų pažinimas užsiimant savianalize ir pan. Nemaža dalis žmonių kreipiasi pagalbos į psichoterapeutus.

Kad konkretus žmogus pradėtų ieškoti savo gyvenimo prasmės, jo gyvenime turi atsirasti tam tikro laipsnio įtampa tarp to, ką žmogus jau yra nuveikęs, ir to, ką dar norėtų ar turėtų padaryti. Tad žmogui reikia ne būsenos be įtampos, bet kovos už prasmingą tikslą, laisvai pasirinktos užduoties.

Kai žmogus bėga nuo klausimo apie gyvenimo prasmę

Ne paslaptis, dažną aplanko visiškos savo gyvenimo beprasmybės pojūtis. Tuomet stinga prasmės, dėl kurios verta gyventi, kamuoja tuštumos pojūtis, t. y. žmogus patenka į situaciją, kuri vadinama egzistenciniu vakuumu.

Egzistencinis vakuumas dažniausiai pasireiškia nuobodulio ir tuštumos pojūčiu, kai žmogus nežino, kuo save užimti, nes nemato priežasties, prasmės.

Egzistencinis vakuumas buvo ir yra dažna savižudybės, depresijos, agresijos, įvairių priklausomybių (alkoholizmo, narkomanijos ir pan.) priežastis.

Be to, yra įvairių kaukių, kuriomis dangstomas egzistencinis vakuumas: pinigų geismas, noras valdyti, perdėtas seksualinis aktyvumas, perdėtas malonumų siekimas ir pan. Po visu tuo gali slypėti pasąmoninis bėgimas nuo klausimo: ar aš patenkintas savo gyvenimo kokybe? Ar prasmingas mano gyvenimas? Kokia mano gyvenimo prasmė? Jei nesu patenkintas savo gyvenimu, jo kokybe, kur man ieškoti jo prasmingumo?

Šie ir panašūs klausimai žmogui yra labai skausmingi, tad nenuostabu, kad dažnas pasirenka į juos neatsakinėti, nes jie kelia vidinę įtampa, diskomfortą, grėsmę nusistovėjusiam saugumui, nesvarbu, kad galbūt tas „saugumas“ jau per gerklę lenda, bet žmogus sako: „Man jis yra pažįstamas, o tai, kas pažįstama, įprasta, galiu kontroliuoti... Gal geriau pažįstama kančia, negu tai, ko nepažįstu, kas neapibrėžta, neišbandyta...“

Kaip ir rašiau straipsnio pradžioje, prasmė - tai pasirinkimo klausimas, t. y. kiekvienas laisvas pasirinkti sau prasmę. Ir kiekvienas iš mūsų renkamės: ar mūsų gyvenimas bus mums prasmingas, ar tik dejuosime, kad kažkuo esame nepatenkinti, bet, bijodami permainų, nieko nedarysime, nieko savo gyvenime nekeisime.

Kokia gi yra gyvenimo prasmė?

Turbūt dažnam pradėjus kalbėti apie gyvenimo prasmę, kyla natūralus klausimas: kokia gi yra ta gyvenimo prasmė, jei vis tiek mirsime?

Anot austrų psichiatro Viktoro E. Franklio, nereikia ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Nes bendros, visiems tinkančios gyvenimo prasmės nėra.

Kiekvienas iš mūsų, ateidamas į šį pasaulį, turi savo ypatingą misiją gyvenime ir labai konkretų pašaukimą, kurį privalo įgyvendinti. Siekdamas to žmogus ir gali atrasti savo gyvenimo prasmę.

Pagal Viktorą E. Franklį:

• yra tik konkreti prasmė konkrečiam žmogui ir jis pats privalo ją atrasti per savo pašaukimą, t. y. vystydamas savo interesus, gebėjimus, polinkius, ieškodamas ir atskleisdamas savo savastį, ir pan. Taigi, prasmės mums niekas negali „nuleisti“ ar duoti, mes ją privalome atrasti patys;

• rasti savo prasmę - dar ne viskas. Už jos realizavimą reikia pakovoti, ir ta kova dažnai būna nelengva. Čia dažnas nuleidžia rankas. Dėl pačių įvairiausių priežasčių: nepasitikėjimo savimi, tariamo pasiekto saugumo, baimės kažką keisti, priklausomybės nuo kitų nuomonės ir t. t. Veiksnių, stabdančių siekti to, kas gyvenimą gali padaryti prasmingą, - daug, kiekvienas turi pats įsivardyti tai, kas jį stabdo...

Ir dar: kiekviena konkreti gyvenimo situacija yra tarsi iššūkis konkrečiam žmogui ir iškelia jam konkrečią problemą. Tad gyvenimo prasmės klausimą faktiškai galima apsukti. Todėl žmogus tokiais atvejais turėtų ne klausti, kokia jo gyvenimo prasmė, o veikiau pripažinti, jog šis klausimas jam jau yra užduodamas. Trumpai tariant, kiekvieną žmogų klausinėja pats gyvenimas. Ir tokiais momentais reikia ne klausti gyvenimo prasmės, o pajusti, kad mes patys kas dieną, kas valandą esame jo klausiami ir kad į jo klausimus privalome atsakyti patys - ne svajonėmis ar kalbomis, o teisinga veikla, teisingu elgesiu.

Taigi, gyventi - vadinasi, imtis atsakomybės už savo gyvenimą, teisingai atsakant į gyvenimo keliamus klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką.

Mūsų aptariamas „gyvenimas“ nėra kažkas miglota, šis gyvenimas kas kartą yra labai konkretus, jo keliami reikalavimai mums taip pat labai konkretūs. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu, nes aplinkybės nesikartoja, ir kas kartą žmogus kviečiamas elgtis kitaip.

Gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekada nepaliauja egzistavusi!

Būdai gyvenimo prasmei atrasti

1. Altruizmas (tarnavimas kitiems).

2. Savęs pašventimas kam nors (šeimai, mokslui, religijai, politikai ir pan.).

Laimingas dažniausiai tas, kuris neieško laimės vien sau, o pasineria į mėgstamą darbą, nukreipia save, savo energiją į pasaulį (transformacija)... Mes atrandame save, kai savęs atsisakome (egocentrizmo), kai pamatome šalia esantį kitą...

3. Kūryba - labai stiprus priešnuodis beprasmybei. Atsako į klausimą: dėl ko? Kiekvieno žmogaus gyvenime yra kūrybos (kad ir buitiniu lygmeniu). Kūryboje svarbus elementas - savęs atskleidimas, yra ir altruizmo elementų.

4. Ką nors patirdami arba ką nors sutikdami (per išgyvenimus). T. y. galime atrasti gyvenimo prasmę ką nors patirdami, išgyvendami. Pvz., mylėdami, patirdami tokius išgyvenimus kaip gerumas, tiesa, grožis, patirdami gamtos grožį, kultūrą ir pan.

5. Priimdami nuostatą neišvengiamos kančios atžvilgiu. Gyvenimo prasmę galime rasti net pakliuvę į beviltišką situaciją, net susidūrę su likimu, kurio neįmanoma pakeisti. Jei nesugebame pakeisti situacijos, negalime pakeisti likimo (pvz.: neišgydoma liga, negalime prikelti mirusio artimo žmogaus ir t. t.), visada galime pakeisti požiūrį į neišvengiamą likimą. Tuomet bent pradedi matyti savo kančios prasmę, kai kentėjimas neišvengiamas. Žmogus pasirengęs netgi kentėti iki pat paskutinės akimirkos, jei jo kančia yra prasminga. Tačiau kentėti be reikalo būtų veikiau mazochistiška negu herojiška.

Ko reikia gyvenimo prasmei atskleisti

Laimei atrasti žmogui reikia 3 dalykų:

1. Kuo užsiimti, t. y. turėti mėgstamą veiklą.

2. Ką mylėti, t. y. turėti mylimą žmogų.

3. Tikėti kuo nors, t. y. turėti viltį.

Klausimai sau:

1. Ar turite mėgstamą veiklą?

2. Ar turite ką mylėti?

3. Ar turite viltį?

Kokybiškos dienos principai sau (prasmingai galima pradėti gyventi padarant atskaitos tašką - šiandieną)

1. Šiandien stengsiuos gyventi tik šia diena. Kiekvienai dienai pakanka savo rūpesčių. Šiandien spręsiu tik šiandienos rūpesčius ir džiaugsiuosi tuo, ką diena man pasiųs.

2. Šią dieną stengsiuosi pragyventi kiek galima geriau, kad rytojų turėčiau dar geresnį. Gyventi dabartyje, šiandienoje...

3. Šiandien būsiu tikras, kad esu sukurtas laimei, tačiau ne tik aname, bet ir šiame pasaulyje. Aš pagaliau esu to vertas!

4. Šiandien džiaugsiuosi viskuo, kas yra gražu, ir tikėsiu žmonių gerumu. Šiandien padarysiu ką nors gero, negalvodamas, kad visą gyvenimą turėjau dėl to stengtis.

5. Praeities jau nebėra, o ateities dar nėra, realu tik tai, kas yra „čia ir dabar“, t. y. - dabartis.

6. Didžiausia išmintis - mėgautis dabartimi ir padaryti tai savo gyvenimo tikslu, nes reali yra vien tik ji.

Atminkim:

• Gyvenimas - tai laikinai suteikta egzistencijos dovana kiekvienam iš mūsų (I. D. Yalom ). Kaip jį pragyvensim - priklauso tik nuo mūsų pačių.

• Aš - Tu, t. y. mes gyvename tik vieną kartą - vieną kartą, bet kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną akimirką...

• Pasistenkime branginti savo laiką šioje žemėje, nes mes čia ateiname labai trumpam...

• Mums visiems svarbu matyti savo vienintelio gyvenim prasmę...

7. Pasaulis - tai lyg beprotnamis. Tad darykime viską, kad jame būtų nors kiek geriau!