Ko vertos atrakcijos?
Skiltis gavo mūsų skaitytojos ponios Onos tokio turinio laiškelį: "Prie prekybos centro vyksta neišradinga socialinė provokacija. Ant šaligatvio sėdi mergina su spalvota plastmasine grandine ant kaklo, kurios galą laiko vienas iš greta stovinčių keisto veido vaikinų. Kitas glosto merginai galvą. Kilo noras paklausti, - gal ir aš galiu paglostyti, bet... Pabijojau nenuspėjamos reakcijos.
Paėjusi toliau kurį laiką stebėjau „akciją“. Netrukus visa kompanija (o jų tenai buvo daugiau), sulipo į labai ryškiai išdažytą mikroautobusą. Ko siekiama tokiomis primityviomis socialinėmis provokacijomis?"
Stebėdama gausybę akcijų, atrakcijų ir neva provokacijų ne tik mūsų miesčiukyje, panašius klausimus ir savo galvelėje pajuntu iškylančius. Kam, dėl ko perėjoje skraido balerina, kažkokia grupelė jaunuomenės jau kita perėja žirglioja atbuli, turbūt mama (o gal auklė?) vėlgi perėjoje palieka kelerių metukų vaiką ant triratuko, pati pasitraukia ir stebi - kas bus?
Atvirai prisipažinsiu - tais ir panašiais akcijų, atrakcijų, provokacijų atvejais labai norėjau tramdyti jų neva tai rengėjus. Pagailėjau savęs - dar išgirsiu tai, ko nesu girdėjusi.
Galbūt tiktai to ir telaukia sumanytojai - į šuns dienas išdėti atsilikėlius, sukriošėlius, nesuprantančius, kokius REIKŠMINGUS DARBUS jie dirba auklėdami visuomenę.
O gal išsiaiškinsi, kad šie neva eksperimentai gal bakalauro, gal magistro darbui? Atseit visuomenės ar bendruomenės reakcijoms tirti. Na, tuomet ir be pasakymų pradėsi save graužti, kad esi atsilikėlis ir sukriošėlis. Nes čia juk progresas triumfuoja.
Kai nežinai - ko?
Yra tokia menininkų Inčirauskų dinastija, labai glaudžiai susijusi su Telšiais. Šeimos galva Romualdas Inčirauskas - Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto dėstytojas, profesorius. Ne tik jis, bet visa Inčirauskų šeima - tikri Telšių patriotai, dabinantys Žemaitijos sostinę.
Parodos įvairiuose Lietuvos ir užsienio miestuose, neišskiriant ir Klaipėdos, dažnas reiškinys Inčirauskų gyvenime. Kiek nustebau, kai skilties agentė p. Salomėja pranešė Anykščiuose buvusi prakalbinta tokiais Inčirausko filigraniškai iškaltais sakiniais: „Laikrodis eina, bet ne ten, kur man reikia“ , „Važiuoju į Anykščius.
Nežinau ko. Bet man labai reikia.“ Kadangi profesoriaus darbus dėl įvairių priežasčių seku, tai paskutinis sakinys „pakabino“ ypač. Mat žinau, kad Anykščiuose tikro meno, o ne instaliacijų su balionėliais parodas R. Inčirauskas dažnai rengia. Tad tas „Važiuoju į Anykščius. Nežinau ko. Bet man labai reikia“ gal kiek ir keistokai skamba.
Norėdama įminti mįslę, pasidomėjau skulptoriaus biografija. Nustebau sužinojusi - gimęs Anykščiuose. Iš jų ir patraukė mokytis menų Telšių technikume. Paskui buvo ir menų studijos Taline. Nesikratė grįžti į Telšius.
Gal ir pats neįtarė, kiek nuveiks šio miesto klestėjimo labui. Na, o ateina metas, „kai labai reikia“. Galbūt grąžinti skolą jį išauginusiai Anykščių žemei. ...Visą laiką buvau įsitikinusi: R. Inčirauskas - tikras žemaitis... Atkaklus, užsispyręs, nekalbus. Bet kokie talpūs tie du sakiniai.
Rašyti komentarą