Gražina Juodytė: „Žavu daryti tai, kas šauna į galvą“

Jos sukaupto žinių lobyno ir mokėjimo bendrauti su kiekvienu - tiek vaiku, tiek paaugliu, tiek senjoru - galėtų pavydėti kiekvienas.

Iš šalies susidaro toks įspūdis, kad G. Juodytės meniška siela ir žinių bagažas pritraukia ir atsiskleisti priverčia net pačius uždariausius žmones.

Apdovanojimų - per tuziną

„Nėra blogų žmonių. Visi iš prigimties esame geri, tik gyvenimas kartais pažeria tokių išbandymų, kad lieka daug skausmo, ir tie skauduliai tarsi pritrinti mozoliai nuolat juos persekioja. Iš to ir kyla agresija, tas piktumas. Kai prieini prie žmogaus, įlendi į jo dūšią, tada supranti, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip“, - paaiškino nuo 1972 metų žurnaliste dirbanti ir tūkstančius žmonių savo puikiuose rašiniuose prakalbinusi G. Juodytė.

Gražina Juodytė per savo žurnalistinio darbo metus sulaukė daugiau nei tuzino Lietuvos žurnalistų sąjungos apdovanojimų, pelnė Vinco Kudirkos premiją, o 2020 metais - ir lietuviškosios žurnalistikos pradininko Johano Ferdinando Kelkio medalį.

Tarp labiausiai G. Juodytę išgarsinusių rašinių ciklų yra „Akvarelės“, kurios jau nugulė į keturias knygas ir sulaukė daugybės skaitytojų puikių įvertinimų.

Jubiliatė išsiskiria ne tik savo rašymo stiliumi, bet ir polėkiu bei spontaniškumu - vieną dieną ji gali išeiti į gatvę nusiskutusi ir violetine spalva nusidažiusi pankišką plaukų skiauterę, kitą akimirką - sumąstyti, vidury nakties atsikelti iš lovos ir lėkti prie jūros stebėti mėnulio.

„Gyvenimas tuo ir žavus, kai gali daryti tai, kas tą akimirką šauną į galvą. Visada stengiuosi patirti ir pajausti gražiausias gyvenimo spalvas“, - sako G. Juodytė.

Dar vienas jos išskirtinių bruožų - rėžti tiesiai šviesiai į akis tai, ką galvoja, ir nebūtinai tie žodžiai žmogui gali patikti, bet kiekvieną priverčia susimąstyti ir padaryti tam tikras išvadas. Dažniausiai jos ištarti žodžiai taip paliečia širdies gelmes, kad priverčia keistis į gerąją pusę.

„Man labai patinka tyrinėti žmones. Pavyzdžiui, sutinku kokių 3-4 metų vaikiuką ar mergaitę ir imu kamantinėti, kaip jie regi pasaulį. Vaikai kažkaip iškart pajunta, kad nuoširdžiai su jais bendrauji. Jiems pasidaro įdomu, kad kažkokia “tiotka„ jais susidomėjo“, - pasakojo G. Juodytė.

Magnolijų žydėjimas

Gražina, žvelgiant į jus, sunku patikėti, kad jums jau 75-eri. Ar jaučiate laiko lėkimą?

Labai jaučiu, ypač per pastaruosius 25-erius metus. Tiesiog įgijo tokį pagreitį, kad neįmanoma sustabdyti... Jaunystėje buvo visai kitaip. Dienos būdavo ilgos ilgos... O dabar - rytas, vakaras...

Prieš 10 metų, kai šventėte 65-ąjį jubiliejų, bičiulius sukvietėte į Klaipėdos galerijoje surengtą parodą, kur pristatėte per 30 metų sukauptą lietuvių dailininkų paveikslų parodą. Gal ir šiemet turėjote kokių originalių minčių, bet sutrukdė koronaviruso pandemija?

Šiemet tą patį norėjau daryti, kadangi per dešimtmetį paveikslų dar prisikaupė, tačiau planus sujaukė minėta „koronė“. Per karantiną įsigijau dar tris paveikslus. Man jie labai padėjo dvasiškai.

Dar turėjau idėją Botanikos sode su kolegomis ir bendražygiais pasibūti kartu... Jau kartą esu buvusi per magnolijų žydėjimą. Taip ir sakiau: „Ateikite į magnolijų žydėjimą.“ Kiti net neįtarė, kad mano gimtadienis (juokiasi), bet buvo smagu, nes buvo puikus oras ir gera nuotaika.

Pafilosofuokite: koks būtų idealus jūsų gimtadienis?

Kad patys brangiausi žmonės, sutikti mano kelyje, būtu su manimi. Bet šiemet neišėjo...

Gal dar pavyks bent kažkiek pataisyti šią situaciją: pranciškonas brolis Benediktas paskambino ir sakė, kad sekmadienį Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios koplyčioje už mane laikys mišias, gal kažkas apsilankys iš man brangių žmonių.

Išskirtinis stilius

Viena iš jūsų aistrų - kelionės. Ar bandėte kada skaičiuoti, kiek esate aplankiusi šalių? Kuri kelionė buvo įsimintiniausia?

Europą esu aplankiusi beveik visą. Dar Marokas, Šiaurės Korėja, Tunisas, Egiptas... Labiausiai įsiminė Šiaurės Korėja ir Sibiras.

Į Šiaurės Korėją vykau 1984 metų pavasarį, o žiemą, gruodžio mėnesį, išdundėjau į Sibirą, kur buvo 60 laipsnių šalčio. Pamenu, pirmą kartą pasiėmusi fotoaparatą fotografavau ir, kad geriau išeitų kadras, nusimoviau pirštinę. Pirštas akimirksniu prišalo prie mygtuko. Teko plėšti su visa oda... Iš Šiaurės Korėjos dėjau seriją reportažų. Manau, kad ten iki šiol niekas nėra pasikeitę...

Tiek apie Sibirą, tiek apie Šiaurės Korėją būtų galima pasakoti valandų valandas. Apskritai iš kelionių įvairių įsimintinų istorijų - daugybė.

Išsiskiriate nuolat besikeičiančiu stiliumi. Esu jus matęs su daugybe ryškių spalvų šukuosenomis. Ar kada bandėte skaičiuoti, kiek plaukų spalvų esate pakeitusi?

Pirmą kartą violetine spalva plaukus nusidažiau, kai gavusi paskyrimą važiavau į Joniškį prisistatyti redaktoriui. Pasisiuvau specialiai tokį pūkuotą kostiumą. Traukinuku iš Vilniaus atvarau į Joniškį, išlipu, Joniškio šunys loja... Ateinu į redakciją, redaktoriaus nebuvo, buvo tik senbernis pavaduotojas. Jau maniau: pritrėkšiu savo grožiu, išsigąs ir mane iš ten paleis. O jis susižavėjusiomis akimis žiūri į mane ir sako: „Oj, mes tokios jaunos specialistės ir laukėme.“

Žurnaliste dirbate nuo 1972 metų. Koks įsimintiniausias jūsų parašytas straipsnis ar pakalbintas pašnekovas?

Aš manau, kad per Sausio 13-ąją, rengdama įvykių kronikas, aš atlikau savo misiją. Tas kronikas variau kiauromis paromis.

Kokiomis sąlygomis dirbta ir kokie patirti jausmai - verta atskiro pasakojimo. Aš manau, kad tai reikšmingiausia, ką savo žurnalistiniame kelyje nuveikiau. O paskutiniais metais reikšmingiausios - „Akvarelės“.

Prisiminkite savo įspūdingiausius ir linksmiausius gimtadienius.

Akyse vis dar regiu savo dvidešimtąjį gimtadienį: įsivaizduokite, prieš 55 metus - šampanas ir apelsinai... Tais laikais tai buvo tarsi stebuklas. Apelsinai pavasarį - kažkas nesuvokiamo. Didelis deficitas... Susirinko klasiokai, draugai... Kažkokiu būdu amžinąjį atilsį dainininkas Benediktas Gadeikis atėjo ir užplėšė: „Jau vyšnios žydi balčiausiais žiedais.“ Turgaus gatvėje plevėsuoja baltos užuolaidos, išvalytas kvepiantis parketas, o už lango susirinko būrys žmonių klausytis nemokamo koncerto...

Esu šventusi gimtadienius ir pajūry, ir didžiulėse salėse, ir parodų rūmuose, ir Botanikos sode... Kiekvienas gimtadienis savaip žavus ir įdomus. Ta emocija, kuri paliečia širdies gelmes, ir yra labiausiai įsimintina.